Skaityti daugiau
Įdomiausi balandžio renginiai: Džordana Butkutė, britų legenda Rodas Stewartas ir „Delfinų“ sugrįžimas
Balandį Lietuvoje mėgausimės renginių gausa. Kauną drebins britų legenda Rodas Stewartas, Džordana Butkutė ir po 20-ies metų grįžtantys „Delfinai“, o Vilniuje pasirodys JAV muzikos superžvaigždė Alecas Benjaminas.Aktorė Nijolė Mirončikaitė apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“
Kovo 28-ąją, minint Tarptautinę teatro dieną, Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įvyko „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimų ceremonija, kurioje įvertinti geriausi praėjusių metų teatro scenos darbai ir kūrėjai. Šiemet nominacijoje nepagrindinis moters vaidmuo „Auksiniu scenos kryžiumi“ apdovanota VŠDT aktorė Nijolė Mirončikaitė. „Auksinis scenos kryžius“ jai skirtas už įtaigų ir jaudinantį penkiametės Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ (rež. A. Špilevoj). Tai pirmas „Auksinis scenos kryžius“, kurį pelno daugiau nei šešis dešimtmečius Valstybiniame Šiaulių dramos teatre kurianti aktorė.„Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2024 metų scenos menininkai
Kovo 28-ąją Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre įteiktos Kultūros ministerijos Profesionaliojo scenos meno premijos ir atminimo ženklai – „Auksiniai scenos kryžiai“, „Boriso Dauguviečio auskaras“ ir Padėkos premija.Maksymas Teterukas apie premjerą „Chroma“: ne pasakojimas, o paieška
Balandžio 4 ir 5 dienomis Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) ir Valstybinis Jaunimo teatras pristatys premjerą – spektaklį „Chroma“. Jame nagrinėjama, kas nutinka, kai kalba tampa bejėgė – kai žodžiai nebegali perteikti tikrovės, o grožis virsta ne tik traukos, bet ir skausmo šaltiniu.Teatro lankytojų portretas 2024-aisiais: kas, kada ir kaip domisi teatru?
Minint Tarptautinę teatro dieną, tradiciškai pristatomas teatro lankytojo portretas, atskleidžiantis, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai ir kokie spektakliai sulaukia didžiausio populiarumo. 2024 metais, remiantis „Bilietai.lt“ ir „Teatrai.lt“ duomenimis, šias platformas, ieškodami informacijos apie teatro renginius ir įsigydami bilietus į spektaklius, aplankė daugiau nei 1,1 mln. žmonių. Tai rodo, kad teatras Lietuvoje išlieka itin paklausia kultūros sritimi.PLG tęsia strateginę plėtrą ir įsitvirtina kaip lyderė Centrinėje Europoje
Tarptautinė bilietų platinimo įmonių grupė PLG, valdanti „Bilietai.lt“ ir veikianti septyniose Europos šalyse, toliau plečiasi Centrinėje Europoje. Kartu su Čekijos partneriu „GoOut“ ji įsigijo „Ticketstream“ – antrą pagal dydį bilietų platinimo įmonę Čekijos rinkoje. PLG grupei priklauso tokie prekių ženklai kaip „Bilietai.lt“, „Bilešu Serviss“, „Piletilevi“, „Bilete.ro“, „Entertix.ro“, „Myticket.ro“, „GoOut.net“, „Kicket“ ir „Biletomat“. Šiuo metu PLG yra didžiausia bilietų platinimo bendrovė Vidurio Europoje.Arnoldas Jalianiauskas kviečia į jubiliejinį muzikinį autorinių dainų vakarą „Esu, kas esu“!
Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Arnoldas Jalianiauskas balandžio 5 d. kviečia į savo ypatingą jubiliejinį koncertą „Esu, kas esu“, kuriame jis pasidalins ne tik savo talentu, bet ir širdimi. Tai neeilinė proga išvysti visapusišką menininką, kuris savo jubiliejų švenčia scenoje, dalindamasis muzika, istorijomis ir talentingų bičiulių draugija.Už penkiametės Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuota aktorė Nijolė Mirončikaitė
Šiais metais Lietuvos profesionaliojo scenos meno „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose tarp nominantų – Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Nijolė Mirončikaitė. Ji nominuota nepagrindinio moters vaidmens kategorijoje už įtaigų ir jaudinantį penkiametės Majos vaidmenį mistinėje A. Špilevoj režisuotoje dramoje „Migla“.Išparduota premjera: Komedija „Pereinamas miegamasis“ Šiauliuose sukėlė juoko bangą ir sulaukė ovacijų!
Kovo 14 d. Šiaulių kultūros centre įvyko populiarios komedijos „Pereinamasis miegamasis“ premjera, kurią stebėjo pilnutėlė salė. Spektaklio metu žiūrovų juokas skambėjo visą vakarą, o pasirodymo pabaigoje aktoriai buvo pagerbti audringomis ovacijomis.Šokio spektaklį apie Žemaitę įvertinusi proproproanūkė: „Šiandien ji vėl aktualiai persitransformuoja“
„Vienas iš tų retesnių atvejų, kai scenoje galima išvysti ne Žemaitės kūrybos, o jos asmeninio gyvenimo interpretaciją“, – sako Žemaitės proproproanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė. Įpusėjus šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ turui po Lietuvą, ji džiaugiasi, kaip įtaigiai ir šiandieniniam žmogui aktualia kalba gali atgimti garsios rašytojos istorija. Naujas ansamblio „Lietuva“ projektas jau spėjo sulaukti teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.Baletas vaikams ''Karlas ir gėlės''
"Karlas ir gėlės", tai Baltijos baleto teatro (BBT) spektaklis mažiesiems žiūrovams . Balete skamba nepakartojama Patrick Doyle muzika, iš "Hario Poterio" filmų garso takelių. Pagrindinis herojus Karlas, atlieka magiškus burtų triukus, stebindamas visus žiūrovus ne tik efektinga baleto technika, bet ir smagiais pokštais. Pasaka iliustruojama vaizdo instaliacijomis, kurios padeda vaikams aiškiai suprasti baleto libretą.Dramos šokio spektaklis MINDAUGAS
Dramos šokio spektaklis “MINDAUGAS” tai patriotiškas, dinamiškas, bei energingas projektas, apie kurį jau rašoma atnaujintuose mokyklų vadovėliuose. Projektas pirmą kartą atvyksta į Kauną su jungtine profesionalių atlikėjų komanda. Pamatysite ir žinomus aktorius ir Baltijos baleto teatro BBT baleto šokėjus. Pagrindinius vaidmenius spektaklyje atlieka visiems žinomi aktoriai: Šarūnas Datenis, Mindaugas Ancevičius, Telmanas Ragimovas, Aleksandra Metalnikova.Aktorius Tadas Gryn atvirai – apie santykius, laisvalaikį ir naują projektą
Teatro, kino ir televizijos aktorius Tadas Gryn atvirame interviu papasakojo apie darbą, laisvalaikį ir atskleidė ar jo širdis užimta. Šiuo metu aktorius darbuojasi prie naujos komedijos „Pereinamasis miegamasis“, kurią žiūrovai šešiuose šalies miestuose galės išvysti nuo kovo mėnesio.Nesuvaržytos aistros: naujas šokio spektaklis prikels garsiosios Žemaitės fenomeną Naujas šokio spektaklis – apie visas po Žemaitės skara kunkuliavusias aistras
Meilei ir kūrybai amžiaus cenzo nėra: ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Žemaitė N.18(0)“ apie moterį, akivaizdžiai pralenkusią laiką. Nauja programa bus pristatoma vasario 21 d. Vilniaus Šokio teatre, vėliau turas tęsis kituose Lietuvos miestuose. Pasak kūrėjų, rašytojos Žemaitės fenomenas su visais intriguojančiais jos gyvenimo faktais verti atskiro dėmesio, todėl specialiai Žemaitės metams skirtas projektas į garsiąją lietuvių klasikę kvies pažvelgti visai kitaip.Judesio ir dramos spektaklis ''Mėlyni pelenai''
Judesio ir dramos spektaklio „Mėlyni pelenai“ siužetas grįstas Holokaustą patyrusios olandų laikrodininkės, rašytojos Corrie ten Bom autobiografija.Atiduodu Žmoną – komedija apie meilę, draugystę ir klastingą planą
Atiduodu Žmoną – komedija apie meilę, draugystę ir klastingą planą. Lukas (Justinas Jankevičius), išsisukinėjimo meistras, sugalvoja „kūrybišką“ idėją, kaip išvengti santuokos su savo sužadėtine Rūta (Sandra Daukšaitė-Petrulėnė). Lukas paprašo savo draugo Adomo (Valentinas Krulikovskis) suvilioti jo būsimą žmoną. Jis tiki, kad šis planas padės jam išlipti iš santykių balos sausam. Tačiau gudrus vyrų planas gali tapti fiasko, kai kitoje pusėje - protinga moteris.Ineta Stasiulytė atvirai – apie santykius, patarimą dukrai ir naują komediją
Minučių tikslumu laiką planuojanti aktorė Ineta Stasiulytė atvirame interviu pasidalino mintimis apie darbus, santykius, patarimą dukrai ir naują komediją „Pereinamasis miegamasis“, kurios premjera – jau 2025-ųjų pavasarį.Broliai Sakalauskai pristato pirmą Lietuvoje „Mažojo princo“ miuziklą
Lietuvos teatro ir muzikos pasaulyje puikiai pažįstami broliai Jonas ir Rimas Sakalauskai balandžio 27 dieną Vilniuje pristatys Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėptą miuziklą „Mažasis princas“, kuriame žinomi atlikėjai pasirodys su savo atžalomis, o tarp jų išvysime ir Jono vaikus Vakarę bei Dobilą.Šokio spektaklis „Žemaitė N.18(0)“
Ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Žemaitė N.18(0)“ apie moterį, akivaizdžiai pralenkusią laiką. Nauja programa bus pristatoma vasario 21 d. Vilniaus Šokio teatre, vėliau turas tęsis kituose Lietuvos miestuose. Žemaitės fenomenas su visais intymiausiais jos gyvenimo faktais verti atskiro dėmesio, todėl šokio spektaklis į garsiąją lietuvių klasikę kvies pažvelgti visai kitaip.beprotiškai linksma komedija, atkeliavusi tiesiai iš Odesos – “Būkite laimingi!“
Balandžio 2 d. COMPENSA koncertų salėje beprotiškai linksma komedija, atkeliavusi tiesiai iš Odesos – “Būkite laimingi!“ ( pagal O.Volodarskio pjesę).VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Vienišo žmogaus tyla spektaklyje „Chroma“: pokalbis su Naubertu Jasinsku
Šį savaitgalį Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) kartu su Valstybiniu Jaunimo teatru pakvies į premjerą „Chroma“. Spektaklį apie vienatvę, tylą ir ryšio ilgesį kuria Naubertas Jasinskas ir Maksymas Teterukas. Įkvėpta Thomo Manno ir Dereko Jarmano kūrybos, „Chroma“ kviečia pabūti – ne skubėti, ne ieškoti atsakymų, o išbūti akimirką, kurioje daug tylos, bet dar daugiau jausmo. Artėjant premjerai – pokalbis su vienu iš spektaklio kūrėjų, režisieriumi Naubertu Jasinsku.
Kada tau paskutinį kartą teatre pasidarė tikrai nepatogu – ne iš nuobodulio, o iš pažinimo?
Man nepatogu tada, kai spektaklis stipriai paveikia – sukelia emociją, pažadina neteisybės jausmą. Tas nepatogumas man yra emocinė pramoga. Dažnai susitapatinu su veikėju, kuris patiria pasaulio neteisybę, ir tai stipriai paliečia. Pavyzdžiui, Krystiano Lupos spektakliai – jų vaizdiniai ir tekstai labai tiksliai įvardina aplinkos destrukciją per kūną ir sielą, todėl jie sukausto, sutrikdo, bet kartu ir traukia. Kita pusė, kai nepatogumas kyla iš destruktyvių vaizdinių be refleksijos, pavyzdžiui, patriarchalinio moters vaizdavimo. Kai moterys tik rėkia ar yra tampomos vyrų po sceną, tai ne tik išprovokuoja, bet ir kelia klausimą, kokią žinutę siunčiame ir kodėl nekvestionuojame tokio modelio? Abi reakcijos – tiek žavėjimasis, tiek pasipiktinimas – veikia, bet skirtingai. Viskas priklauso nuo intencijos.
„Chromoje“ kalbate apie senėjimą, vienatvę, kūnišką troškimą. Tai temos, kuriomis retai patogu kalbėti. Kodėl visgi pasirinkai jas kelti? Ar tam reikėjo tam tikro vidinio perdegimo, ar priešingai – susitaikymo?
Veikiau susitaikymo. Vienatvė man atrodo kaip kasdienybės fonas – universalus jausmas, kurio išvengti neįmanoma. Kuriu teatrą, nes tai būdas pamiršti vienatvę, būti tarp žmonių, užmegzti kontaktą, net jei tik labai trumpam. Pagrindinis „Chromos“ veikėjas taip pat bėga nuo vienatvės – jis nori ryšio, bet pasirenka atsiskyrimą, nes bijo skausmo, kuris gali kilti ryšiui nutrūkus. Tačiau kartu jis praranda galimybę apskritai tą ryšį turėti. Vienatvė yra sudėtinga – žmonės yra ir jos atsakas, ir jos priežastis. Gyventi vienam atrodo patrauklu, bet ir tai turi savo kainą. Kalbėti apie tai būtina, ypač šiandien, karo ir nemeilės fone, kai nuovargis ir liūdesys tampa bendru emociniu lauku.
Dariaus Gumausko personažas spektaklyje sako: „Mane apėmęs keistas jausmas, tarsi viskas perpinta kažkokiais paslaptingais ryšiais. Tarsi mano asmeninė kančia susijusi su pasaulio likimu. Jei įstengsiu įspėti savo kančių paslaptį, geriau suprasiu pasaulį. Ir atvirkščiai, jei įstengsiu suprasti jo egzistavimo dėsnius, galėsiu atsikratyti ilgesio, kuris mane graužia.“ Klausimas, ką mes pasirenkame suprasti pirmiausia – save ar pasaulį, nes šie dalykai susiję labai glaudžiai. Todėl nekalbėti apie tai, kur esame šiame nuovargyje, šiame karo fone, kuris iš esmės yra nemeilės išraiška, man atrodo naivu. Emocinis ir kultūrinis fonas veikia mus visus ir jo ignoruoti neįmanoma. Svarbiausia – nepabėgti nuo sudėtingų temų.
„Chromoje“ atspindimas queer balsų nutildymas. Ar spektaklyje vienišumas išryškinamas kaip queer bendruomenei būdinga patirtis?
Man atrodo, kad tas vienišumo lygmuo queer ir LGBT žmonių patirtyje yra labai daugiasluoksnis ir sunkiai pamatuojamas, bet spektaklyje mes apie tai nekalbame tiesiogiai. Personažas neteigia: „Esu gėjus, todėl išvažiavau į kaimą“. Bet daug pasako jo pasirinkimas gyventi vienumoje, jo ryšio su pasauliu paieškos, jo vienatvė. Tai, kad jis homoseksualus, yra viena iš prizmės pusių, bet ne esminė. Pagrindinė tema – tai bandymas susitaikyti su savo vienatve, išgyventi mirties baimę, atrasti ramybę. Visa kita – queer patirtys, santykiai, atskirtis – yra svarbios, bet satelitinės temos. Jos padeda pagrindinei minčiai švytėti dar ryškiau.
„Chromoje“ nėra tradicinio pasakojimo – veiksmas fragmentiškas, bet emocinis krūvis labai aiškus. Kodėl atsisakėte naratyvo? Ar bijojote, kad per daug įvykių gali užgožti esmę?
Scenoje vyksta vienos paros išgyvenimas – vieno labai intensyvaus laikotarpio nuotrupa. Pasirinkome nepasakoti daug įvykių, o susitelkti į vieną konkretų smurto aktą ir tai, kaip jis išlaisvina veikėjo vidinį monologą, savirefleksiją. Jei būtume norėję apimti daug įvykių, spektaklis būtų tapęs šešių valandų pasakojimu. Bet norėjosi ne kiekybės, o tankumo – kad vienas veiksmas galėtų turėti daug sluoksnių ir būti skaitomas įvairiai. Pavyzdžiui, rankos mostas – ar tai yra gynyba, ar – nacistinis gestas? Ką tai pasako apie mūsų interpretaciją, apie veikėjo vidų? Norėjosi, kad spektaklis leistų įsigilinti į liūdesį, vienatvę, lytį, baimę, sapną, bet ne per įvykių virtinę, o per vieno įvykio rezonansą. Man atrodo, kad taip galima pasiekti daugiau – ne efektu, o tylia, aiškia mintimi. Veikėjai turi turėti erdvės sustoti, kad ta mintis scenoje išsigrynintų.
Kaip gimsta raiški mintis scenoje? Kiek svarbus žodis, o kiek – ritmas, tyla, erdvė, kūnas?
Man atrodo, kad pagrindinės priemonės, kuriomis siekiame minties raiškos, yra tyla ir žodis. Ne tiek pasakojimas, kiek aplinkybės – būsena, kurioje mintis gali nuskambėti. Sudėtinga mintis negali tiesiog būti pasakyta – jai reikia erdvės, užgarsio, konteksto, tylos.
Man labai svarbus tas „tylos mikrosekundės“ momentas – kaip prieš sudūžtant stiklui viskas trumpam nutyla. Ir tik tada – dūžis. Tokios būsenos ieškome scenoje: kaip sukurti tą įtampos akimirką, kurioje mintis būtų ne pasakyta, o patirta. Tai – apie ritmą, kūnų buvimą, statiškumą, susilaikymą. „Chroma“ bus lėtas spektaklis. Nedinamiškas. Ne todėl, kad trūktų įvykių, bet todėl, kad kiekvienas įvykis turi išlaukti savo laiką, savo tylą. Tik tada jis gali įvykti tikrai.
Tyla teatre gali būti nepaprastai paveiki.
Bet viskas priklauso nuo to, ar žiūrovui leidžiama įeiti į tą būseną kartu su veikėjais. Pavyzdžiui, Bergmane (spektaklis „Neištikimoji“, Vilniaus Mažasis teatras – aut.past.), veikėjai tris minutes klausosi Bacho. Jei mes nepadarome „mindseto“ ir žiūrovas tam nepasiruošęs, tos trys minutės gali virsti jo asmeniniu pragaru. Bet jeigu pavyksta, jei žiūrovas leidžiasi būti toje būsenoje kartu, tada ta muzikos akimirka tampa aukso vertės – nes nieko geriau nepasakysi. Man atrodo, visa esmė yra atvesti žiūrovą iki tokios tylos. Ne tik estetiškai, bet ir kūniškai, situaciškai, būvio prasme. Kaip padaryti, kad tai nebūtų tik scena, o bendras kvėpavimas?
Pavadinimas „Chroma“ turi stiprų kultūrinį ir vizualinį krūvį. Spektaklį įkvėpė Vilniaus vaivorykštės perėja ir jos spalvų slopinimas – uždažymas pilkai, o vėliau jos išniekinimas svastikomis. Kaip tau šie įvykiai rezonuoja su Dereko Jarmano „Chroma“, kuriame spalva tampa šviesos, pojūčio, net netekties forma?
Pats žodis „chroma“ iš senosios graikų kalbos reiškia grynąją spalvą. Ne paletę, ne atspalvį, bet pačią spalvos esmę. Ir tai man labai artima – tai apie grynumą. Apie buvimą nuogu, atviru, be filtro. Apie minties išlaisvinimą.
Jarmanas rašė „Chromą“ tuo metu, kai jau nebematė, kai spalvos jo pasaulyje nyko. Ir jis bandė apie jas kalbėti, jas prisiminti, jas įsivaizduoti. Kai spalvų nebelieka – atsiranda „chroma“. Grynasis jų buvimas – be formos, be kontūro. Tai man labai stipru. Visi tie įvykiai, kuriuos paminėjai – perėjos uždažymas pilkai, svastikų ženklai – tai labai tiesioginiai bandymai užtildyti spalvą, sumažinti jos gyvybę. Ir tai rezonuoja su spektaklio tema – kaip išlaikyti savo spalvą, kai pasaulis ją trina, ar kai ji pati pradeda blukti.
Pavadinimas „Chroma“ man ir gražiai skamba – jis tarsi burtažodis. Turi ir monochromatinį aspektą, kuris žymi tam tikrą emocinį foną – ne visada spalvingą, kartais labai vienatonį, melancholišką. Bet tuo pačiu tai žodis, kuris leidžia kalbėti apie spalvą kaip apie būvį. Vizualiai tai irgi bus labai svarbu – šviesos grynumas, tonai, spalvos. Paskutinė scena gal net bus paskendusi mėlynoje – nežinau dar tiksliai, bet noriu, kad apie spalvą būtų kalbama ne tik žodžiais, bet ir pojūčiu. Kad ji jaustųsi.
Kur šis spektaklis įsirašo tavo kūrybos žemėlapyje – kaip lūžis, tęsinys ar naujo kelio pradžia?
Tam tikra prasme tai – „Edžio pabaigos“ tęsinys. Nors tai visiškai kitas kūrinys, kiti veikėjai, kita forma, bet minties prasme – mes tarsi keliaujame toliau su tuo pačiu rašytoju. „Edžio pabaigoje“ Eduardo Louis personažas pasako: „Aš daugiau nerašysiu, kol neatrasiu kažko tikro.“ „Chromoje“ rašytojas lyg pereina į kitą būvį – nebemato prasmės žodyje, todėl ima filmuoti, stebėti, ieškoti atsakymų per vaizdą.
Tai nėra sąmoningai suplanuotas tęsinys, bet kažkuriuo metu supratome, kad tai tarsi natūralus minčių judėjimas. Dirbame su panašia komanda – su Maksymu, su Sigita Šimkūnaite, spektaklis pristatomas Valstybiniame Jaunimo teatre. Tai leidžia žiūrėti į abu darbus kaip į vieną dialogą skirtingomis priemonėmis.
Man pačiam tai labai skirtingas darbo procesas. Tarkim, dirbdami su Bolaño medžiaga (spektaklis „Sugrįžimas“, Klaipėdos dramos teatras – aut. past.), turėjome griežtą struktūrą – tekstą, dramaturginę logiką, beveik instrukciją. O čia mes kuriame vietoje – kuriame situacijas, išbandome, atmetame, kuriame naujas. Čia daugiau procesas nei vykdymas. Kai nėra literatūrinio teksto ar dramaturginės konstrukcijos, pats tampi tuo stuburu. Ir tai kelia ne baimę, bet nerimą. Ar sugebėsi iš šios dienos medžiagos sukurti kažką, kas turės svorį?
Kiek tau svarbus bendrumas su spektaklio bendraautoriumi Maksymu Teteruku? Ar jums būtina būti vienodai jautriems, ar stiprybė gimsta iš skirtumų?
Tai gana kompleksiškas santykis. Man atrodo, kad mūsų jautrumas – panašus, bet jo išraiška labai skirtinga. Ir būtent tai man labai patinka. Mes bandome šį skirtumą paversti stiprybe. Maksymas daug mąsto per žodį – jam svarbu konstruoti struktūras, formuluotes. Aš irgi daug galvoju apie žodį, bet mano kelias į mintį eina per būseną. Ieškau konkrečios emocinės vibracijos, kuri apjungia ir intelektą, ir emociją, ir žodžio prasmę. Galima sakyti, kad mes kalbame apie tą patį, bet iš skirtingų pusių. Kartais pasiklystame prasmėse – ir kalbos barjeras tam turi įtakos, nes nebendraujame savo gimtosiomis kalbomis. Bet man atrodo, kad tai mus veikiau jungia nei skiria. Skirtingos prieigos į tą patį jautrumą – tai didžiulis pliusas. Ir kartu didelė kūrybinė vertė.
Viename interviu su Maksymu minėjote, kad norisi, jog spektaklis baigtųsi viltingai. Kaip šitą viltį išbalansavot su visa tamsa, kuri jame prieš tai – ar tikrai įmanoma išeiti iš tunelio, ar tik suvaidinti išeitį?
Spektaklio finalinėje scenoje veikėjas bando susitaikyti su fantomine, pačio susikurta mirties galimybe. Ir mes bandome sukonstruoti šią akimirką taip, kad joje veikėjas atrastų ramybę. Labai nedaug žmonių turi sveiką santykį su mirties baime – aš irgi nesu vienas jų. Man viltinga atrodo ne išsigelbėjimo iliuzija, o pati galimybė užmegzti dialogą su šita baime. Norėčiau, kad šita scena suteiktų bent galimybę tam susitaikymo jausmui. Kad net jei tik akimirkai, bet nurimtume.
Paieška nedavė rezultatų