Skaityti daugiau
VIENA KOJA HOLLYWOODE
Debiutinėje aktoriaus Manto Vaitiekūno pjesėje „VIENA KOJA HOLIVUDE“ vaizduojama specifinė, bet kartu ir universali situacija – aktorių atranka į siaubo filmą. Į peržiūrų kambarį, vienas po kito ateina vis nauji aktoriai su tikslu tapti kino žvaigždėmis.MANO NAMAI
Kino filmų „Vyras už pinigus“, „Draugų lažybos“, „Vyrų svajonės“ ir spektaklio „DIDELI PINIGAI“ prodiuseriai pristato naują teatro komediją „MANO NAMAI“!Artėja spektaklis apie karžygę E. Pliaterytę: prie Monikos Liu jungiasi žinomi aktoriai
Artėjant muzikinės dramos „Emilija“ premjerai, skelbiama pagrindinė aktorių ir atlikėjų trijulė. Ambicingame ansamblio „Lietuva“ projekte kartu su Monika Liu dalyvaus ir istorinius herojus įkūnys Mantas Zemleckas ir Jovita Jankelaitytė. Prie jų netrukus prisijungs garsūs operos solistai ir bardas. Šį rudenį didžiausiose šalies arenose atgims muzikinis epas apie Lietuvos ir Lenkijos karžygę Emiliją Pliaterytę, iškeliantis lyderystę bei laužantis stereotipus, kai net trapiausia asmenybė kovai už laisvę gali suburti ištisas kariaunas, įkvėpti ne tik moteris, bet ir vyrus.Vaidmuo – kas vakarą iš naujo kuriama mandala. Aktoriui Mariui Repšiui – 40
Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Marius Repšys kažkada iššovė kaip strėlė. Buvo ryškus režisieriaus Gintaro Varno mokinys, pastebimas dar studentiškuose spektakliuose, bet kai 2011 metais sukūrė Vandalą garsiajame Mariaus Ivaškevičiaus „Išvaryme“, kurį režisavo Oskaras Koršunovas, tapo aišku, kad tai yra aktorius – fantomas. Toks jis išliko iki šiandien, tokio jo trokšta publika. Marius gali vaidinti teatre, gali „Siemens“ arenoje, visur žiūrovai plūsta, nes jo vaidmenyse atpažįsta save. Ne kartą teko girdėti, kaip įsiūčio ar švelnių jausmų sklidini replikuoja Mariui, kartais neatpažindami vaidmens, o jo žodžius priskirdami pačiam aktoriui.Visoje Vakarų Lietuvoje rudenį vyksiantis Tarptautinis menų festivalis „Plartforma“ kvies žiūrovus pažinti šiuolaikinio meno įvairovę
Jau 18-ą kartą šį rudenį pasitiksime su Tarptautiniu menų festivaliu „Plartforma“. Šokis, teatras, garsas, cirkas ir visi žanrai tarp- kvies žiūrovus patirti nepatirta, pajusti nejusta, išgyventi netikėta... Visa jausmų ir menų paletė šiemet skleisis rugsėjo-lapkričio mėnesiais ne tik Klaipėdoje, bet ir Vakarų Lietuvoje: Priekulėje, Šilutėje, Kretingoje.Teatro „Kitas kampas“ 16-tas sezonas: dvi premjeros, naujos erdvės ir gastrolės užsienyje
Vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“ rugsėjo 18 d. žengia į nuotaikingą ir premjerų kupiną 16-tą teatro sezoną. Improvizatoriai naują etapą pasitinka šūkiu FRESH & FUNKY, kuris atspindi teatro aktorių nuolatinį virsmą, tobulėjimą, atsinaujinimą bei autentišką stilių.Didžiausi rugsėjo renginiai: komiko Jimmy Carro šou, trys festivaliai ir Kauną drebinsianti „Pink Floyd“ muzika
Skaičiuojame paskutines vasaros dienas. Kartu su naujais mokslo metais netrukus startuos ir naujas renginių sezonas, kuris rugsėjį visoje Lietuvoje pasiūlys labai platų renginių asortimentą ir net tris ne muzikos festivalius.Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras viešėjo Baltijos šalių orkestrų festivalyje Latvijoje
Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, vadovaujamas meno vadovo ir vyr. dirigento Gintaro Rinkevičiaus, tęsia Baltijos šalių orkestrų festivalio tradiciją. Pirmasis festivalio koncertas šiemet surengtas rugpjūčio pabaigoje Latvijoje, Rėzeknės mieste, kur Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras kartu su pianistu Luku Geniušu pradėjo 10-ąjį Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro vasaros festivalį „LNSO vasara“.VILNIAUS MAŽASIS TEATRAS PRADEDA 36-ĄJĮ SEZONĄ SU ŠŪKIU: „PAMIRŠTI SIUŽETAI. NEPAMIRŠTAMOS ISTORIJOS“
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras skelbia naujojo – 36-ojo – sezono pradžią, kurį pristato šūkiu: „Pamiršti siužetai. Nepamirštamos istorijos“. Žiūrovai bus kviečiami iš naujo atrasti gal kiek primirštus, bet šiandien vėl aktualius siužetus, kurie virs nepamirštamomis istorijomis, pamatyti ir pajusti scenos magiją, atpažinti tai, kas jau patirta, ir atrasti kai ką nauja, susipažinti su naujomis sceninės raiškos formomis. Per šį sezoną žiūrovai išvys premjerinį vokiečių režisieriaus Christian’o Weise`ės spektaklį „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ pagal Tennessee`io Williamso pjesę, režisieriaus Oskaro Koršunovo premjerą „Kantas“ pagal Mariaus Ivaškevičiaus pjesę ir jaunosios kartos režisieriaus Augusto Gornatkevičiaus premjerą pagal Gerharto Hauptmanno pjesę „Žiurkės“.Edo Sheerano ir didžiųjų renginių įtaka Lietuvos ekonomikai
Pasaulinio lygio muzikos žvaigždžių koncertai ir išskirtiniai sporto renginiai į Lietuvą pritraukia tūkstančius užsienio turistų bei skatina judėjimą šalies viduje. Artimiausias toks renginys – Edo Sheerano koncertas Kaune šią savaitę. Panagrinėkime, kokią įtaką renginių turizmas turi mūsų šalies ekonomikai?SIRENOS24 LT vitrina: DILETANTAS (rež. Ž. Vingelis) | PREMJERA
Jean’as Cocteau - sunkiai aprėpiama, vargiai iki galo perprantama asmenybė, kurio diletantizmas skirtingose meno srityse liejosi, kaip ypatingai tiršto poetinio pasaulio fragmentai – neišbaigti, neištobulinti, skuboti, nieko neprimenantys, į nieką nepanašūs.Naujas meškinų muziejus ”PLUSHY B 55” Raganiukės teatre!
Kviečiame atvykti į kerintį meškiukų muziejų Raganiukės teatre, kur įnoringas žavesys atitinka istorinę reikšmę. Pasinerkite į švelnių lokių pasaulį ir tyrinėkite turtingą šios unikalios vietos erdves. Atraskite įspūdingą šių mylimų žaislų, kurie jau daugiau nei šimtmetį užkariauja širdis, istoriją ir kultūrinę reikšmę.VMT UŽDARO SEZONĄ: IŠ NAUJO ATRASTAS MAŽASIS TEATRAS IR AMBICINGI 36-OJO SEZONO PLANAI
Valstybinis Vilniaus mažasis teatras užbaigė 35-ąjį sezoną, kurio repertuarą papildė premjeros „Neištikimoji“ (rež. Naubertas Jasinskas), „Orfėjas“ (rež. Žilvinas Vingelis) ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Kantas“ eskizas-skaitymai (rež. Oskaras Koršunovas). Pasak teatro vadovo Simono Keblo, šis sezonas buvo sėkmingas, įdomus ir kalbantis apie bendrą nuojautą, kurioje mes visi atsidūrėme.Kurti erdvę diskusijoms – pristatoma įvairiapusė „Sirenų“ Lietuvos teatro vitrina
Kokius geriausius per pastarąjį sezoną Lietuvoje sukurtus spektaklius parodyti „Sirenų“ užsienio svečiams ir dar jų nespėjusiems atrasti šalies žiūrovams? Kaip juos atrinkti? Peržiūrėjusios beveik 50 spektaklių tai sprendė dvi skirtingų kartų ir skirtingas mokyklas baigusios teatrologės Alma Braškytė ir Kristina Steiblytė – šių metų Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ Lietuvos teatro vitrinos kuratorės.20 metų Lietuvos renginių rinkoje: nuo eilių kasose iki skaitmeninio perversmo
Didžiausias šalies bilietų pardavimo tinklas „Bilietai.lt“ šiemet mini 20-ąjį jubiliejų. Įmonės vadovo Ramūno Šaučikovo teigimu, šiandieninė renginių pasiūla Lietuvoje, lyginant su gyventojų skaičiumi, yra labai plati ir kokybiška, o rinkos pokyčius diktuoja kintantys vartotojų įpročiai.Sutikite didžiausias metų žiemos šventes ir Naujus metus „pasakiškai“
Jauni, žavūs ir talentingi atlikėjai – Vakarė Jarmalavičiūtė ir Orestas Vyšniauskas, įkūnys gražiausią pasakų porą - Pelenę ir Princą, kompozitoriaus Mariaus Matulevičiaus ir tekstų autorės Viktorijos M Anangen muzikinėje pasakoje „Riešutėliai Pelenei “Festivalis „Sirenos“ skelbia tarptautinę programą
Erdvė, kurioje gimsta teatras – žiūrovo vaizduotė. Fizinė scena – tai tik pradžia, atspirties taškas, vedantis į neapčiuopiamą ir begalinę atminties, patirčių ir įpročių teritoriją. Šių metų Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“ siūlo atsigręžti į tai, ką šiuolaikiniame teatre reiškia erdvė, kokią ją kuria gyvai spektaklyje dalyvaujantys žmonės, kiekvienas atsinešdamas savo mintis ir kontekstus. VšĮ „Teatro informacijos centras” ir VšĮ „Vilniaus festivaliai“ rengiamas didžiausias šalyje teatro festivalis vyks jau dvidešimt pirmą kartą – nuo rugsėjo 25 iki spalio 13 dienos.Vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos sukurti personažai Domas ir Tomas debiutuos miuziklo scenoje
Vieno populiariausių mūsų šalies vaikų rašytojų Tomo Dirgėlos sukurti personažai – Domas ir Tomas – išlipa iš knygų puslapių ir kviečia vaikus bei jų tėvelius susitikti miuzikle „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“. Susitikimai su vaikų mylimais herojais įvyks net devyniuose Lietuvos miestuose.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Atskleisti teatro lankytojų įpročiai ir populiariausi 2023 m. spektakliai
2023 metais Lietuvos teatro rinka išlaikė stabilią paklausą. Tarptautinės teatro dienos proga, didžiausias Lietuvos bilietų platinimo tinklas „Bilietai.lt“ ir jų teatro bilietų platinimo platforma „Teatrai.lt“ atskleidė, kad praėjusiais metais šiuos portalus aplankė virš 1 mln. lankytojų, o populiariausiu metų spektakliu tapo „Nuostabūs dalykai“.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Naujųjų metų naktį - laimės archeologija šokio spektaklio premjeroje
Gruodžio 31 d. Valstybinis Šiaulių dramos teatras kviečia į šokio spektaklio „Laimės žodynas“ premjerą. Spektaklį, kuriame dalyvauja net šešiolika skirtingų kartų aktorių, lapkričio mėnesį pristatė šokio lauke gerai žinoma choreografė Agnija Šeiko. Spektaklį, kuriame dalyvauja net šešiolika skirtingų kartų aktorių kuria šokio lauke gerai žinoma choreografė Agnija Šeiko. Per savo karjerą Agnija yra sukūrusi daugiau nei 30 kūrinių, pelniusi daugybę apdovanojimų, tarp jų net du ,,Auksinius scenos kryžius” ir Boriso Dauguviečio auskarą. Spektaklio „Laimės žodynas“ kūrybinėje komandoje – pripažinti šalies menininkai, 2023 m. „Auksinių scenos kryžių“ laureatai: kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė, scenografė Sigita Šimkūnaitė, kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis, šviesių dailininkas Andrius Stasiulis. „Laimės Žodynas“ yra pirmasis A. Šeiko režisuotas spektaklis dramos teatre. Su A. Šeiko apie neįprastą kūrybinį procesą, laimės sampratą šiuolaikiniame pasaulyje ir apie tai, kodėl šiuolaikiniai šokio spektakliai vis dažniau atsiduria dramos teatrų repertuaruose kalbėjosi Ignas Zalieckas.
Kaip gimė „Laimės žodyno“ idėja? Spektaklio aprašyme teigiama, kad jus įkvėpė vienas netikėtas Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriaus Sauliaus Eduardo Pauliukonio biografijos faktas – jaunystėje Saulius šoko legendinio mimo Modrio Tenisono trupėje. Kaip tai atsispindės spektaklyje?
Sukurti šokio spektaklį būtent laimės tema pasiūlė teatro vadovai. Mane labiausiai pradžiugino jų noras ir pastangos teatro repertuarą praturtinti įvairesniais spektaklių formatais. Ne mažiau smagu, kad Valstybiniai teatrai vis drąsiau renkasi šiuolaikinio šokio žanrą, kuris, panašu, populiarėja ne tik Vilniuje. Su dramos teatro aktoriais kurti spektaklį laimės tema pakvietusi meno vadovė siūlė kritiškiau patyrinėti Vakarų visuomenėse taip stipriai įsigalėjųsį laimės kultą Taigi, nors iš pirmo žvilgsnio tema gali atrodyti banali, tačiau iš tiesų mes siekėme dekonstruoti banalų laimės mitą ir ieškojome betarpiško santykio su tuo, kas iš tiesų mus daro laimingus. Būtent visuomenėje vyraujantis laimės “banalumas” mus ir pastūmėjo klausti ir nerti į laimės fenomeno gelmes. Dar prieš prasidedant repeticijoms turėjome kūrybinę laboratoriją, kurios metu supratome, kad susidūrėme su labai plačiu ir daugiareikšmiu reiškiniu. Be to, laimė yra itin jautri ir labai asmeniška tema. Suartėti, pasiruošti asmeniniam susitikimui aktoriams labai padėjo judesio laboratorijos vedėjos Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova, Gintarė Ūsė ir dramaturgė Sondra Simana. Šių laboratorinių užsiėmimų laikotarpiu ir gimė laimės žodynas, sudarytas iš aktorių, o vėliau ir kitų žmonių atsakymų į klausimą, kas jiems yra laimė.
Sauliaus Eduardo Pauliukonio linija atsirado šio proceso metu. Aktoriaus gyvenimas scenoje prasidėjo nuo šokio jau minėto Modrio Tenisono. Net po daugelio metų judesys išliko kaip viena svarbiausių jo raiškos priemonių. Būtent šis sąlyginis Sauliaus grįžimas prie savo prigimties visai kūrybinei komandai sukėlė įvairių minčių ir įkvėpimo. Stebėti šį aktorių yra išties nuostabu. Be to, Pauliukonis Tenisono spektaklių eskizų, brėžinių, piešinių, kurių anksčiau nebuvau mačiusi. Jie suveikė kaip inspiracijos šaltinis kai kurioms scenoms, vaizdiniams, judesio figūroms. Taigi, nuorodos į Sauliaus istoriją susiformavo organiškai. Tačiau visi spektaklio dalyviai, nežiūrint to, kad jų yra net šešiolika, turi atskiras linijas, išryškinančias jiems asmeniškai svarbius momentus.
Kuo jums asmeniškai įdomus darbas su aktoriais, o ne profesionaliais šokėjais?
Su dramos aktoriais esu dirbusi kurdama choreografiją spektakliams, bet tai dažniausiai būdavo tik atskiros scenos. Jau seniai norėjosi išbandyti jėgas kuriant šokio spektaklį su neprofesionaliais šokėjais. Visas šis procesas nuo idėjos gvildenimo, judesio laboratorijų, kūrybinių rašymo dirbtuvių užtruko dvejus metus. Šis darbas, man asmeniškai, išties įdomus. Aktoriai ir šokėjai yra profesionalūs scenos žmonės, bet pagrindinė užduotis buvo sugrąžinti aktoriams kūno pojūtį, nes dažniausiai dramos teatre choreografija veikia tik kaip spektaklio papildymas. Per judesį aktoriams nereikėjo vaidinti emocijų, būsenų ar pasiekti konkretų tikslą – jie turėjo mąstyti tik apie tai, kaip juda jų pačių kūnas.
Kaip toks sumanymas ir kūrybinis procesas įtakojo choreografinę viziją?
Su kūrybine komanda daug svarstėme, kaip sujungti sudarytą laimės žodyną ir judesį. Mes neturėjome pjesės ar kitos dramaturginės medžiagos, bet turėjome žodyną, daug sakinių, frazių, kuriuos norėjome integruoti į spektaklį. Ši teksto ir šokio jungtis iš pradžių aktoriams atrodė gana nesaugi zona, kurioje vietoj sakomo teksto dramos aktoriams teko naudoti kūną. Ieškojome, kas galėtų aktoriams suteikti stiprybės. Dėl to ilgą laiką dirbome su judesiu ir tik pačioje pabaigoje atsirado tekstas, kurio aktoriai tiesiogiai net neišsako – jis įpintas į muziką. Labai norėjau, kad aktoriai atrastų ramstį ne kaip jiems įprasta tekste, o kitur ir tokiu būdu sukonstruotų pačią spektaklio formą.
Per šias paieškas pastebėjau, kad kiekvieno laimės sąvoka individualizuota, labai asmeniška. Tad susitelkėme į susitikimo su kitu aktą, kuris tokiame atvirumo kontekste yra labai jautrus. Taip choreografijoje atsirado labai daug susitikimų, prisilietimų. Nuolat klausėme, kaip mes matome kitą? Kaip nesugadinti susitikimo momento?
Modernus šokis dramos spektaklyje – reiškinys, kuris kartas nuo karto pasirodo Europos teatrų scenoje, pavyzdžiui, praėjusių metų prancūzų choreografas Jerome‘as Belas tokį eskperimentinį darbą pristatė Paryžiaus rudens festivalyje. Kuo Jums imponuoja darbas su neprofesionaliais šokėjais?
Mane žavi nenugludinto judesio atradimo momentas. Žinoma, stebėti profesionalus scenoje yra nuostabu – gali mėgautis išlavintais šokėjų kūnais, aukšta atlikimo technika. Kita vertus, žiūrovui sunkiau tapatintis su šiuolaikinio šokio personažu negu su dramos veikėjais. O dirbant su neprofesionaliais šokėjais atsiranda autentiškas judesys, palengvinantis žiūrovo suvokimą. Dramos aktoriai atsinešė savo bagažą, kurį siekėme išnaudoti. Tokiame projekte kaip šis susijungia įvairios patirtys ir žanrai. Dar vienas aspektas, kuris mane labai džiugina – tai plati amžiaus skalė. Jauniausia aktorė yra dvidešimt penkerių, o vyriausias – septyniasdešimt ketverių metų amžiaus. Penkiasdešimties metų spektras - tikras lobynas choreografui.
Kaip toks tarpdisciplininis projektas prisideda prie šiuolaikinio šokio populiarinimo Lietuvos kontekste?
Šiaulių žiūrovas greičiausiai ateis pažiūrėti mylimų aktorių naujame amplua, bet kartu publika susipažins ir su nauja menine raiška, šiuolaikiniu šokiu. Vėliau ji bus atviresnė ir lengviau priims novatoriškai dirbančius kūrėjus. Kitaip tariant, toks spektaklis Šiaulių publikai atvers naujus kontekstus. Be to, žvelgiant iš žiūrovo perspektyvos pats faktas, kad šokio spektaklis kuriamas Valstybiniame teatre ir rodomas didžiojoje scenoje kelia šiuolaikinio šokio prestižą. Tai legitimizuoja šiuolaikinio šokio žanrą, žiūrovų akyse pakelia jį į aukštesnį lygmenį.
Visgi, pasinaudosiu proga pasakyti, kad Lietuvoje Valstybinėse ir Nacionalinėse įstaigose šiuo aspektu nėra įvykę esmingų pokyčių po nepriklausomybės atgavimo. Požiūris į šiuolaikinį šokį, švelniai tariant, tebėra sudėtingas, nors šokis vis ryškiau atstovauja Lietuvą pasaulyje. Šiuolaikinio šokio kūrėjai tebėra paieškose tokio gyvavimo modelio, kuris leistų produktyviai dirbti, nuolat nemąstant apie išgyvenimą. Valstybiniai teatrai atverdami duris šiuolaikinio šokio kūrėjams, suteikia galimybę kurti pilnavertiškai, kokybiškai ir saugiai.
Kalbėdama apie laimės temą, užsiminėte apie saviarcheologiją. Kaip ši sąvoka koreliuoja su spektaklio forma, tema?
Archeologija – tai kruopštus savęs stebėjimas, savo vidinių sluoksnių valymas šepetėliu. Aš turiu omenyje tai, kad gilindamiesi į save atrandame santykius, kurie paslėpti giliai viduje. Mes atrandame savo vidinę esmę, kuri tūno po dulkių ir apnašų sluoksniu. Nuvalius tuos sluoksnius, atsiranda skaidrumas, o archeologija tampa pasąmoniniu procesu. Archeologijos motyvas leidžia apibrėžti kaip laipsniškai formuojasi santykis su trupe. Artimas fizinis ryšys, šalia vienas kito praleistas laikas suartina ir sukuria trupės bendrumą.
Koks “Laimės žodyne” yra žodžio ir judesio santykis?
Kaip minėjau, tradicinio teksto neturime, yra pavienių frazių, sakinių rinkinys, kurį ir pavadinome „laimės žodynu“. Tekstą sluoksniuojame su spektaklio muzika ir jis tampa neatskiriama spektaklio garsyno dalimi. Siekėme, kad jis netaptų iliustratyvus, paaiškinantis. Visi dialogai, santykiai vyksta tik per kūno judesį. Kitaip tariant, tekstas veikia labiau kaip garsinis, o ne semantinis dėmuo.
Ar pavyko suformuoti laimės apibrėžimą, kokią laimės sampratą siūlote žiūrovui?
Negaliu sakyti, kad siekėme apibrėžti, kas yra laimė, kaip ji išgyvenama ar panašiai. Kūrybinio proceso metu laimės motyvas vystėsi kaip atskiri, asmeniški, neapčiuopiami momentai. Kita vertus, yra viena frazė, kurioje visa tai sutelpa. Priminsiu, kad proceso pradžioje rinkome skirtingų žmonių apibūdinimus, kas jiems yra laimė ir iš daugelio jų man įstrigo viena frazė – ,,būti šalia Kazio”. Ją pasakė moteris, kuriai gyvenimas nepagailėjo sunkumų. Ši keista frazė, mano galva, turi didžiulį emocinį krūvį. Joje sutelpa labai asmeniška patirtis, individuali gyvenimo istorija, jausmų gylis. Ji kalba apie santykį su kitu, yra konkreti, bet kartu sunkiai paaiškinama. Tokia, galbūt, ir yra laimė.
Šokio spektaklio „Laimės žodynas“ premjera – gruodžio 31 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.
Nuotraukos Sigitas Daščioras
Agnijos Šeiko fotografijos autorius Oleksii Korotych
Kaip gimė „Laimės žodyno“ idėja? Spektaklio aprašyme teigiama, kad jus įkvėpė vienas netikėtas Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktoriaus Sauliaus Eduardo Pauliukonio biografijos faktas – jaunystėje Saulius šoko legendinio mimo Modrio Tenisono trupėje. Kaip tai atsispindės spektaklyje?
Sukurti šokio spektaklį būtent laimės tema pasiūlė teatro vadovai. Mane labiausiai pradžiugino jų noras ir pastangos teatro repertuarą praturtinti įvairesniais spektaklių formatais. Ne mažiau smagu, kad Valstybiniai teatrai vis drąsiau renkasi šiuolaikinio šokio žanrą, kuris, panašu, populiarėja ne tik Vilniuje. Su dramos teatro aktoriais kurti spektaklį laimės tema pakvietusi meno vadovė siūlė kritiškiau patyrinėti Vakarų visuomenėse taip stipriai įsigalėjųsį laimės kultą Taigi, nors iš pirmo žvilgsnio tema gali atrodyti banali, tačiau iš tiesų mes siekėme dekonstruoti banalų laimės mitą ir ieškojome betarpiško santykio su tuo, kas iš tiesų mus daro laimingus. Būtent visuomenėje vyraujantis laimės “banalumas” mus ir pastūmėjo klausti ir nerti į laimės fenomeno gelmes. Dar prieš prasidedant repeticijoms turėjome kūrybinę laboratoriją, kurios metu supratome, kad susidūrėme su labai plačiu ir daugiareikšmiu reiškiniu. Be to, laimė yra itin jautri ir labai asmeniška tema. Suartėti, pasiruošti asmeniniam susitikimui aktoriams labai padėjo judesio laboratorijos vedėjos Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova, Gintarė Ūsė ir dramaturgė Sondra Simana. Šių laboratorinių užsiėmimų laikotarpiu ir gimė laimės žodynas, sudarytas iš aktorių, o vėliau ir kitų žmonių atsakymų į klausimą, kas jiems yra laimė.
Sauliaus Eduardo Pauliukonio linija atsirado šio proceso metu. Aktoriaus gyvenimas scenoje prasidėjo nuo šokio jau minėto Modrio Tenisono. Net po daugelio metų judesys išliko kaip viena svarbiausių jo raiškos priemonių. Būtent šis sąlyginis Sauliaus grįžimas prie savo prigimties visai kūrybinei komandai sukėlė įvairių minčių ir įkvėpimo. Stebėti šį aktorių yra išties nuostabu. Be to, Pauliukonis Tenisono spektaklių eskizų, brėžinių, piešinių, kurių anksčiau nebuvau mačiusi. Jie suveikė kaip inspiracijos šaltinis kai kurioms scenoms, vaizdiniams, judesio figūroms. Taigi, nuorodos į Sauliaus istoriją susiformavo organiškai. Tačiau visi spektaklio dalyviai, nežiūrint to, kad jų yra net šešiolika, turi atskiras linijas, išryškinančias jiems asmeniškai svarbius momentus.
Kuo jums asmeniškai įdomus darbas su aktoriais, o ne profesionaliais šokėjais?
Su dramos aktoriais esu dirbusi kurdama choreografiją spektakliams, bet tai dažniausiai būdavo tik atskiros scenos. Jau seniai norėjosi išbandyti jėgas kuriant šokio spektaklį su neprofesionaliais šokėjais. Visas šis procesas nuo idėjos gvildenimo, judesio laboratorijų, kūrybinių rašymo dirbtuvių užtruko dvejus metus. Šis darbas, man asmeniškai, išties įdomus. Aktoriai ir šokėjai yra profesionalūs scenos žmonės, bet pagrindinė užduotis buvo sugrąžinti aktoriams kūno pojūtį, nes dažniausiai dramos teatre choreografija veikia tik kaip spektaklio papildymas. Per judesį aktoriams nereikėjo vaidinti emocijų, būsenų ar pasiekti konkretų tikslą – jie turėjo mąstyti tik apie tai, kaip juda jų pačių kūnas.
Kaip toks sumanymas ir kūrybinis procesas įtakojo choreografinę viziją?
Su kūrybine komanda daug svarstėme, kaip sujungti sudarytą laimės žodyną ir judesį. Mes neturėjome pjesės ar kitos dramaturginės medžiagos, bet turėjome žodyną, daug sakinių, frazių, kuriuos norėjome integruoti į spektaklį. Ši teksto ir šokio jungtis iš pradžių aktoriams atrodė gana nesaugi zona, kurioje vietoj sakomo teksto dramos aktoriams teko naudoti kūną. Ieškojome, kas galėtų aktoriams suteikti stiprybės. Dėl to ilgą laiką dirbome su judesiu ir tik pačioje pabaigoje atsirado tekstas, kurio aktoriai tiesiogiai net neišsako – jis įpintas į muziką. Labai norėjau, kad aktoriai atrastų ramstį ne kaip jiems įprasta tekste, o kitur ir tokiu būdu sukonstruotų pačią spektaklio formą.
Per šias paieškas pastebėjau, kad kiekvieno laimės sąvoka individualizuota, labai asmeniška. Tad susitelkėme į susitikimo su kitu aktą, kuris tokiame atvirumo kontekste yra labai jautrus. Taip choreografijoje atsirado labai daug susitikimų, prisilietimų. Nuolat klausėme, kaip mes matome kitą? Kaip nesugadinti susitikimo momento?
Modernus šokis dramos spektaklyje – reiškinys, kuris kartas nuo karto pasirodo Europos teatrų scenoje, pavyzdžiui, praėjusių metų prancūzų choreografas Jerome‘as Belas tokį eskperimentinį darbą pristatė Paryžiaus rudens festivalyje. Kuo Jums imponuoja darbas su neprofesionaliais šokėjais?
Mane žavi nenugludinto judesio atradimo momentas. Žinoma, stebėti profesionalus scenoje yra nuostabu – gali mėgautis išlavintais šokėjų kūnais, aukšta atlikimo technika. Kita vertus, žiūrovui sunkiau tapatintis su šiuolaikinio šokio personažu negu su dramos veikėjais. O dirbant su neprofesionaliais šokėjais atsiranda autentiškas judesys, palengvinantis žiūrovo suvokimą. Dramos aktoriai atsinešė savo bagažą, kurį siekėme išnaudoti. Tokiame projekte kaip šis susijungia įvairios patirtys ir žanrai. Dar vienas aspektas, kuris mane labai džiugina – tai plati amžiaus skalė. Jauniausia aktorė yra dvidešimt penkerių, o vyriausias – septyniasdešimt ketverių metų amžiaus. Penkiasdešimties metų spektras - tikras lobynas choreografui.
Kaip toks tarpdisciplininis projektas prisideda prie šiuolaikinio šokio populiarinimo Lietuvos kontekste?
Šiaulių žiūrovas greičiausiai ateis pažiūrėti mylimų aktorių naujame amplua, bet kartu publika susipažins ir su nauja menine raiška, šiuolaikiniu šokiu. Vėliau ji bus atviresnė ir lengviau priims novatoriškai dirbančius kūrėjus. Kitaip tariant, toks spektaklis Šiaulių publikai atvers naujus kontekstus. Be to, žvelgiant iš žiūrovo perspektyvos pats faktas, kad šokio spektaklis kuriamas Valstybiniame teatre ir rodomas didžiojoje scenoje kelia šiuolaikinio šokio prestižą. Tai legitimizuoja šiuolaikinio šokio žanrą, žiūrovų akyse pakelia jį į aukštesnį lygmenį.
Visgi, pasinaudosiu proga pasakyti, kad Lietuvoje Valstybinėse ir Nacionalinėse įstaigose šiuo aspektu nėra įvykę esmingų pokyčių po nepriklausomybės atgavimo. Požiūris į šiuolaikinį šokį, švelniai tariant, tebėra sudėtingas, nors šokis vis ryškiau atstovauja Lietuvą pasaulyje. Šiuolaikinio šokio kūrėjai tebėra paieškose tokio gyvavimo modelio, kuris leistų produktyviai dirbti, nuolat nemąstant apie išgyvenimą. Valstybiniai teatrai atverdami duris šiuolaikinio šokio kūrėjams, suteikia galimybę kurti pilnavertiškai, kokybiškai ir saugiai.
Kalbėdama apie laimės temą, užsiminėte apie saviarcheologiją. Kaip ši sąvoka koreliuoja su spektaklio forma, tema?
Archeologija – tai kruopštus savęs stebėjimas, savo vidinių sluoksnių valymas šepetėliu. Aš turiu omenyje tai, kad gilindamiesi į save atrandame santykius, kurie paslėpti giliai viduje. Mes atrandame savo vidinę esmę, kuri tūno po dulkių ir apnašų sluoksniu. Nuvalius tuos sluoksnius, atsiranda skaidrumas, o archeologija tampa pasąmoniniu procesu. Archeologijos motyvas leidžia apibrėžti kaip laipsniškai formuojasi santykis su trupe. Artimas fizinis ryšys, šalia vienas kito praleistas laikas suartina ir sukuria trupės bendrumą.
Koks “Laimės žodyne” yra žodžio ir judesio santykis?
Kaip minėjau, tradicinio teksto neturime, yra pavienių frazių, sakinių rinkinys, kurį ir pavadinome „laimės žodynu“. Tekstą sluoksniuojame su spektaklio muzika ir jis tampa neatskiriama spektaklio garsyno dalimi. Siekėme, kad jis netaptų iliustratyvus, paaiškinantis. Visi dialogai, santykiai vyksta tik per kūno judesį. Kitaip tariant, tekstas veikia labiau kaip garsinis, o ne semantinis dėmuo.
Ar pavyko suformuoti laimės apibrėžimą, kokią laimės sampratą siūlote žiūrovui?
Negaliu sakyti, kad siekėme apibrėžti, kas yra laimė, kaip ji išgyvenama ar panašiai. Kūrybinio proceso metu laimės motyvas vystėsi kaip atskiri, asmeniški, neapčiuopiami momentai. Kita vertus, yra viena frazė, kurioje visa tai sutelpa. Priminsiu, kad proceso pradžioje rinkome skirtingų žmonių apibūdinimus, kas jiems yra laimė ir iš daugelio jų man įstrigo viena frazė – ,,būti šalia Kazio”. Ją pasakė moteris, kuriai gyvenimas nepagailėjo sunkumų. Ši keista frazė, mano galva, turi didžiulį emocinį krūvį. Joje sutelpa labai asmeniška patirtis, individuali gyvenimo istorija, jausmų gylis. Ji kalba apie santykį su kitu, yra konkreti, bet kartu sunkiai paaiškinama. Tokia, galbūt, ir yra laimė.
Šokio spektaklio „Laimės žodynas“ premjera – gruodžio 31 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.
Nuotraukos Sigitas Daščioras
Agnijos Šeiko fotografijos autorius Oleksii Korotych
Paieška nedavė rezultatų