Skaityti daugiau
Gulbių ežeras - su Europos baleto solistais
Pasaulinio garso kompanija „WORLDSTARS“, organizuojanti spektaklius, kuriuose šoka Paryžiaus operos teatro, teatro „La Scala“, Londono karališkojo baleto ir kitų trupių šokėjai, užkariavę tūkstančių žiūrovų širdis visame pasaulyje, kviečia į legendinį P. Čaikovskio baletą „Gulbių ežeras“ su solistais iš žymiausių Europos teatrų.Broliai Sakalauskai pristato pirmą Lietuvoje „Mažojo princo“ miuziklą
Lietuvos teatro ir muzikos pasaulyje puikiai pažįstami broliai Jonas ir Rimas Sakalauskai balandžio 27 dieną Vilniuje pristatys Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėptą miuziklą „Mažasis princas“, kuriame žinomi atlikėjai pasirodys su savo atžalomis, o tarp jų išvysime ir Jono vaikus Vakarę bei Dobilą.Šokio spektaklis „Žemaitė N.18(0)“
Ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Žemaitė N.18(0)“ apie moterį, akivaizdžiai pralenkusią laiką. Nauja programa bus pristatoma vasario 21 d. Vilniaus Šokio teatre, vėliau turas tęsis kituose Lietuvos miestuose. Žemaitės fenomenas su visais intymiausiais jos gyvenimo faktais verti atskiro dėmesio, todėl šokio spektaklis į garsiąją lietuvių klasikę kvies pažvelgti visai kitaip.„Bilietai.lt“ valdanti „AS Piletilevi Group“ įsigijo dar vieną bilietų platinimo bendrovę Rumunijoje
Didžiausias bilietų platintojas Centrinėje Europoje „Piletilevi Group“, praėjusių metų vasarą įsigijusi seniausios Rumunijos bilietų pardavimo bendrovės „Bilete.ro“ akcijų paketą, perka „Ticketing Nation s.r.l.“ – gerai žinomą Rumunijos rinkos žaidėją, valdantį bilietų pardavimo platformas „Entertix.ro“ ir „Myticket.ro“. „Piletilevi Group“ sujungs abi bendroves ir konsoliduotoje įmonėje valdys 80,2 proc. akcijų.beprotiškai linksma komedija, atkeliavusi tiesiai iš Odesos – “Būkite laimingi!“
Balandžio 2 d. COMPENSA koncertų salėje beprotiškai linksma komedija, atkeliavusi tiesiai iš Odesos – “Būkite laimingi!“ ( pagal O.Volodarskio pjesę).KYIV GRAND BALLET «Gulbių Ežeras»
2025 metų vasarį KYIV GRAND BALLET vėl pristatys Lietuvoje nemirtingą P. I. Čaikovskio šedevrą – „Gulbių ežeras“. Šis baletas, pelnytai laikomas vienu garsiausių, dažniausiai atliekamų ir, daugelio nuomone, gražiausiu pasaulinio baleto meno kūriniu, ir toliau pavergia žiūrovų širdis nuo pat jo premjeros 1877 metais.Didžiausi gruodžio renginiai: Donatas Montvydas, Justinas Jarutis, „Mokinukės“ ir „Eurovizijos“ nugalėtojas
Paskutinis metų mėnuo išsiskirs gausybe didžiulių Lietuvos atlikėjų areninių šou. Donatas Montvydas ir Justinas Jarutis kvies į grandiozinius koncertus, turą surengs legendinės „Mokinukės“, o grupė „SEL“ sieks naujo rekordo.10 valstybių vienijantis tarptautinis projektas „SPARSE Plius“ keičia Lietuvos regionų kultūrinį gyvenimą
Profesionalųjį meną atvežti ten, kur jo trūksta – tokį tikslą kelia tarptautinis projektas „SPARSE Plius“, apimantis net 10 Europos valstybių. Lietuvoje projektą įgyvendina asociacija „Žuvies akis“, o jo veiklos jau keletą metų praturtina mažų miestelių regionuose kultūrinį gyvenimą.''Jaunimo linijos'' gero darbo kuponas
"Jaunimo linijos" gero darbo dovanų kuponas – tai prasminga dovana, kuri keičia gyvenimus.Kalėdas teatras pasitinka su nepaprasto grožio istorija mažiesiems žiūrovams
Kalėdos – stebuklų ir dovanų metas. Šiais metais Valstybinis Šiaulių dramos teatras mažiesiems žiūrovams dovanoja nuostabaus grožio pasakojimą apie porcelianinį triušį. Spektaklį pagal visame pasaulyje populiarų amerikiečių autorės Kate DiCamillo romaną „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ kuria jauna režisierė Milda Mičiulytė.Tomas Dirgėla knygų herojus perkėlė į miuziklą: drebėjo kojos ir šypsena
Populiarusis rašytojas Tomas Dirgėla vėl stebina savo skaitytojus – perkėlė savo knygų herojus į muzikinio teatro sceną, kur pats pasirodė su profesionaliais aktoriais. Vaikų pamilti veikėjai gyvai pirmą kartą su skaitytojais susitiko Ukmergėje, kur garsiomis ovacijomis sutiko miuziklo visai šeimai „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“ premjerą.LEGENDINIAM LIETUVOS TEATRO SPEKTAKLIUI „NUSIŠYPSOK MUMS, VIEŠPATIE“ – 30 METŲ
Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre lapkričio 5 d. buvo paminėta režisieriaus Rimo Tumino spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ premjera, ta proga VMT įvyko parodos atidarymas skirtas spektaklio 30-mečiui. Į Lietuvos teatro aukso fondą įtraukto kūrinio premjera įvyko 1994 m. lapkričio 4 d. tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame teatre, kuriame glaudėsi vietos dar neturėjusi Mažojo teatro trupė.Muzikinis spektaklis ''Ledo širdis. Nauja istorija''
Jei jūs ir jūsų vaikai žiūrėjote itin populiarų animacinį filmuką „Ledo širdis“ („Frozen“), pagrindiniai spektaklio veikėjai jums bus pažįstami, tačiau siužetas sužavės naujais, netikėtais vingiais. Na, o jei nematėte animacinio filmo, tiesiog pirkite bilietus į spektaklį ir mėgaukitės - puiki nuotaika ir daug įspūdžių jums ir jūsų vaikams garantuoti!Mantas Jankavičius po 12 metų pertraukos teatro scenoje: tai meilės istorija, kuria galima patikėti
Ketvirtadienio vakarą Ukmergėje žiūrovai rinkosi į Dainiaus Kazlausko režisuoto spektaklio „Dviese ant stogo“ premjerą – čia, po 12 metų pertraukos, į teatro sceną sugrįžo aktorius ir dainininkas Mantas Jankavičius.Jurijus Smoriginas: iš pasakų neišaugama – jos auga kartu su mumis
Gruodžio mėnesį Lietuvos publikai bus pristatytas naujausias Jurijaus Smorigino režisuotas kūrinys – muzikinis spektaklis visiems „Riešutėliai Pelenei“, kuriame maestro kuria ne tik choreografiją, bet ir Šokių mokytojo vaidmenį. Šiuo metu Italijoje viešintis J. Smoriginas mielai sutiko pasidalinti savo mintimis apie naująjį spektaklį ir savo aistrą kūrybai.Baletas KITAS PASAULIS Pagal Depeche Mode muziką
Baltijos baleto teatro (BBT) 15-to sezono jubiliejinio spektaklio KITAS PASAULIS pagal Depeche Mode muziką sensacija sostinėje! Vienas žinomiausių japonų rašytojų pasaulyje ir grupė, kurios dainas žmonės moka atmintinai, susitinka vienoje scenoje. Baletą „Kitas pasaulis“ įkvėpė tiek virš 40 metų anšlaginius koncertus visame pasaulyje rengiantys depešai, tiek dešimtmečiu jaunesnis Haruki Murakami romanas „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“.Edo Sheerano ir didžiųjų renginių įtaka Lietuvos ekonomikai
Pasaulinio lygio muzikos žvaigždžių koncertai ir išskirtiniai sporto renginiai į Lietuvą pritraukia tūkstančius užsienio turistų bei skatina judėjimą šalies viduje. Artimiausias toks renginys – Edo Sheerano koncertas Kaune šią savaitę. Panagrinėkime, kokią įtaką renginių turizmas turi mūsų šalies ekonomikai?20 metų Lietuvos renginių rinkoje: nuo eilių kasose iki skaitmeninio perversmo
Didžiausias šalies bilietų pardavimo tinklas „Bilietai.lt“ šiemet mini 20-ąjį jubiliejų. Įmonės vadovo Ramūno Šaučikovo teigimu, šiandieninė renginių pasiūla Lietuvoje, lyginant su gyventojų skaičiumi, yra labai plati ir kokybiška, o rinkos pokyčius diktuoja kintantys vartotojų įpročiai.Vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos sukurti personažai Domas ir Tomas debiutuos miuziklo scenoje
Vieno populiariausių mūsų šalies vaikų rašytojų Tomo Dirgėlos sukurti personažai – Domas ir Tomas – išlipa iš knygų puslapių ir kviečia vaikus bei jų tėvelius susitikti miuzikle „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“. Susitikimai su vaikų mylimais herojais įvyks net devyniuose Lietuvos miestuose.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Režisierius Aleksandr Špilevoj: „Kai esame nelaimingi, mes bėgame ne kažkur, o nuo kažko“
Lapkritį Valstybiniame Šiaulių dramos teatre įvyko premjera „Migla“. Pokalbyje su premjeros režisieriumi ir pjesės autoriumi Aleksandru Špilevojumi kviečiame skaityti apie tai, kas įkvėpė parašyti pjesę bei kokie santykiai kūrėją sieja su dramaturgija, archetipais ir praeitimi.
Spektaklį kuriate pagal naujausią savo pjesę. Kas įkvėpė ją parašyti?
Vieną vakarą, vaikščiodamas po Panevėžį, nuklydau į rajoną, kuriame užaugau. Atsidūręs netoli savo vaikystės namų, nusprendžiau užeiti į kiemą. Kurį laiką pasėdėjęs ant suolo, pasižiūrėjęs į buto, kuriame užaugau, langus, priėjau prie laiptinės durų. Pastebėjau, kad laiptinės durys kodinės – seniau užrakto nebuvo, tačiau, suspaudus paprastą skaičių kombinaciją, durys atsirakino. Nusprendžiau užeiti vidun pasižiūrėti, kaip atrodo laiptinė. Mano nuostabai viskas buvo likę kaip anksčiau. Buvo įdomu pamatyti savo pašto dėžutę, savo aukštą, kuriame, būdami vaikai, kurdavome būstines ir žaisdavome. Nepajutau, kaip atsidūriau prie buvusio buto durų. Jos turėjo tokią savybę – rankena veikė prastai, tad jei paprasčiausiai užtrenksi duris, jos vėl prasivers. Po penkiolikos metų grįžęs prie savo vaikystės durų, pamačiau, kad jos kaip ir kadaise – pravertos. Paskambinau durų skambučiu, jas atidarė vyras. Pasakiau jam, kad jis pamiršo uždaryti duris, o jau vakaras, perspėjau, kad nenueitų miegoti jų neužrakinęs. Jis padėkojo ir pasiskundė, kad vis dar nesusitvarkė senų durų, kad jos prastai užsidarinėja. Sakau, kad žinau, papasakojau, kad šitos durys tokios buvo visą mano vaikystę. Vyras nustebo, kad tarpdury stovi buvęs gyventojas ir pakvietė mane užeiti vidun. Vyras parodė, kaip su šeima įsikūrė mano senajame bute, leido užeiti į savo vaikystės kambarį, atsistoti prie lango, pro kurį žvelgdavau į savo tuometinį pasaulį, pro kurį išmesdavau draugams į kiemą kamuolį ar pro kurį mane šaukdavo namo valgyti. Keletą minučių pabendravau su vyru, jo žmona, dukrele ir išėjau. Tada ir gimė mintis, vėliau išsirutuliojusi į šią pjesę – kas būtų, jei būčiau pakankamai „pačiuožęs“ ir nusprendęs iš buto neišeiti?
Jūsų pagrindinė veikėja nusprendžia žengti šį tolesnį žingsnį ir pasilieka savo vaikystės namuose. Kaip manote, kuo dažnam mūsų praeitis yra tokia patraukli? Kodėl mes vis į ją žvilgčiojame, svajojame apie ją, o kartais net norime joje imti ir pasislėpti?
Galbūt praeityje slypi mūsų organizmo savisaugos funkcija. Tarp mūsų ir mūsų praeities esanti distancija verčia ją atsiminti nebūtinai tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų, slopinti skausmingus praeities elementus ir ryškinti tai, kas mums yra brangu ir malonu. Taip praeitis tampa labiau gundanti. Manau, kad į praeitį nebūtume linkę bėgti, jei kasdieniame gyvenime būtume laimingi. Jau seniai pastebėjau, kad kai esame nelaimingi mes bėgame ne kažkur, o nuo kažko. Jei šiandienoje nesusitvarkau su savimi, su savo aplinka ir jausmais daug patraukliau slėptis ten, migloje, toje gražiai atrodančioje praeityje.
Tai ne pirmas jūsų darbas, analizuojantis strigimo praeityje bei gyvenime temas. Kuo jos traukia?
Mane traukia ne pats strigimas, bet bandymas atkurti tai scenoje. Man strigimas yra savita mirtis, po kurios seka prisikėlimas. Į „Miglos“ kūrimo procesą atėjau po tokio strigimo, su atsinaujinsiu vidiniu pasauliu. Tarsi po ilgos nakties pelkėje išvydęs šviesą. Pabūti tokioje simbolinėje pelkėje yra svarbu – tai proga sustoti ir apsižvalgyti, nustoti lėkti į priekį, našiai dirbti, nepertraukiamai vartoti informaciją. Nesakau, kad po strigimo kažkas smarkiai išoriškai pakinta, bet manyje iš naujo atgimė smalsumas, kad ir mano paties amatui. Tiesiog tapo vėl įdomu gyventi ir kurti, o mano gyvenime viena ir kita yra labai susiję.
Kokia literatūra lydėjo rašant pjesę? Kas padėjo, įkvėpė?
Karlas Gustavas Jungas buvo pirmasis, kuris padėjo užsikabinti. Daug įtakos šiam rašymo procesui darė egzistencinė filosofija, egzistencializmo rašytojai: grįžau prie Albert‘o Camus, Franzo Kafkos, Friedricho Nietzsche‘s. Pjesėje palikau nuorodų į šiuos man svarbius autorius ir jų veikalus – jie smarkiai keitė istorijos vystymąsi.
Daug dažniau rašote pjeses savo spektakliams, negu imatės kitų dramaturgų darbų. Kuo jus domina toks darbo metodas?
Aš visada save mačiau ne kaip režisierių, o kaip dramaturgą, kuris parašo pjesę ir pats ją pastato. Tikrai nerašau dėl to, nes galvoju, kad rašau geriau ar aktualiau nei kiti. Man patinka kurti dramaturgiją, man įdomu kurti spektaklį dar berašant pjesę, t.y. gerokai iki prasidedant repeticijoms.
Ilgą laiką save pozicionavau kaip aktorių, kuris vieną kartą parašė pjesę ir, neradęs režisieriaus, pats nusprendė režisuoti. Ilgainiui aktorius manyje ėmė merdėti ir jį pakeitė režisuojantis dramaturgas. Šiandien mane dažniausiai pristato kaip režisierių ir pats ilgainiui pripratau būti taip įvardinamas. Skaitydamas randu daug mane dominančios medžiagos ir vis dažniau imuosi ne savo pjesių pastatymų.
Ar rašydamas pjesę jau galvojate, kaip ji atrodys scenoje ar daugiau gilinatės į istoriją, kurią norite papasakoti?
Aš visada įsivaizduoju, kaip viskas atrodys scenoje. Esu kalbėjęsis su šiuolaikinėmis Lietuvos dramaturgėmis ir dramaturgais, ir buvau nustebintas, kad jos ir jie nesiorientuoja į pjesės realizavimą scenoje, o telkiasi į tai, kaip papasakoti istoriją. Man tai labai įdomu ir neįprasta.
Galvodamas apie sceninį vaizdą, kuriu remarkas, dėlioju pauzes, nes tai, kaip viską regiu mintyse, daro įtaką net teksto skyrybai. Rašydamas monologus veikėjams, anksčiau pats juos mintyse ir suvaidindavau. Atlikimas svarbus iki šiol, tad pjesės rašymas man niekada nėra atsietas nuo jos įsivaizdavimo scenoje.
Jūsų kūrybiniai procesai labai įvairūs. Kuo unikalus šis?
Dar niekad taip giliai, kaip šiame spektaklyje, nesileidau į simbolistinį teatrą – jo elementų „Migloje“ yra labai daug. Simbolizmu žaidžiame tiek vizualinėje kalboje, scenografijoje, tiek erdvėje už žodžių. Kiekvienoje scenoje aktoriai susiduria su dviem užduotimis. Pirmoji – tiesioginis personažo žodžių poveikis kitam personažui. Antroji, kiek sudėtingesnė – tam tikros idėjos, kuri nebūtinai priklauso konkrečiai scenai, perteikimas. Tarsi šalia vyktų atskiras idėjų siužetas. Žiūrovas, stebėdamas spektaklį, visų pirma regės siužetą, bet už jo visada slypi antra idėjų linija.
Prieš rašydamas pjesę daug bendravau su savo bičiuliu psichoterapeutu. Jo dėka atradau daug naudingos literatūros. Diskusijų metu atsirado suvokimas, kad antrasis pasakojimas turėtų būti vadinamas archetipiniu pasakojimu. Nenoriu būti profanu, kuris paskaitęs Jungą pasiskelbia, kad rašo archetipų pjesę – tie, kas išties išmano apie archetipus, iš manųjų gali išsijuokti. Stengiuosi šias sąvokas vartoti kukliai.
Į kokius konkrečiai archetipus gręžiatės repetuodami spektaklį?
Aš jums tyčia neatsakysiu į šį klausimą, nors jis yra puikus – mes jį sau begalę kartų uždavėme repeticijų metu. Įdomu tai, kad archetipų savyje nešiojamės ne po vieną. Dėl to ir apie veikėjus nenoriu sakyti, kad štai šis personažas atstovauja šį vieną archetipą. Nenoriu klaidinti vardindamas archetipus – žiūrovas, siekdamas juos atrasti, prie personažų gali pradėti lipdyti ne archetipus, o etiketes. Bet manau juos perskaityti nebus sunku net ir tiems, kurie nėra susipažinę su Jungo teorijomis. Pasaulis pilnas archetipų ir nereikia apie juos skaityti tam, kad su jais susidurti.
Tai yra trečiasis jūsų darbas Šiauliuose – kas vis traukia čia sugrįžti?
Man labai patinka čia kurti. Daugiau nei Šiauliuose esu kūręs tik Juozo Miltinio dramos teatre. Šiauliuose gaunu didelę kūrybinę laisvę ir pasitikėjimą. Puikus to pavyzdys – spektaklis „Pakeliui“, skirtas vos keturiasdešimčiai žiūrovų, o reikalaujantis viso teatro darbo ir keliantis daug iššūkių. Suprantu, kad ir šis spektaklis yra sudėtingas ir ne visi teatrai dėl tokios idėjos realizavimo norėtų dėti tiek pastangų, investuoti jėgas, laiką ir pinigus. Šiaulių dramos teatras niekad nepasakė „ne“ mano idėjoms – man tai yra labai brangu. Čia galiu jaustis drąsiai ir saugiai. Dėl to man visad smagu čia grįžti. Šiauliai man yra tarsi pabėgimo sala, kaip kad Juozui Miltiniui buvo Panevėžys. Panevėžys yra mano gimtasis miestas, Kaune ir Vilniuje gyvenau ar gyvenu, o kai atsiduriu Šiauliuose esu svetimame mieste. Čia turiu tik teatrą ir butą šalia jo, tad mano gyvenimas čia vyksta labai paprastai. Mane žavi galimybė visiškai pasinerti į kūrybinį procesą ir neužsiimti niekuo kitu – tik kūryba.
Premjera „Migla“ – gruodžio 6 d., sausio 16 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.
Spektaklį kuriate pagal naujausią savo pjesę. Kas įkvėpė ją parašyti?
Vieną vakarą, vaikščiodamas po Panevėžį, nuklydau į rajoną, kuriame užaugau. Atsidūręs netoli savo vaikystės namų, nusprendžiau užeiti į kiemą. Kurį laiką pasėdėjęs ant suolo, pasižiūrėjęs į buto, kuriame užaugau, langus, priėjau prie laiptinės durų. Pastebėjau, kad laiptinės durys kodinės – seniau užrakto nebuvo, tačiau, suspaudus paprastą skaičių kombinaciją, durys atsirakino. Nusprendžiau užeiti vidun pasižiūrėti, kaip atrodo laiptinė. Mano nuostabai viskas buvo likę kaip anksčiau. Buvo įdomu pamatyti savo pašto dėžutę, savo aukštą, kuriame, būdami vaikai, kurdavome būstines ir žaisdavome. Nepajutau, kaip atsidūriau prie buvusio buto durų. Jos turėjo tokią savybę – rankena veikė prastai, tad jei paprasčiausiai užtrenksi duris, jos vėl prasivers. Po penkiolikos metų grįžęs prie savo vaikystės durų, pamačiau, kad jos kaip ir kadaise – pravertos. Paskambinau durų skambučiu, jas atidarė vyras. Pasakiau jam, kad jis pamiršo uždaryti duris, o jau vakaras, perspėjau, kad nenueitų miegoti jų neužrakinęs. Jis padėkojo ir pasiskundė, kad vis dar nesusitvarkė senų durų, kad jos prastai užsidarinėja. Sakau, kad žinau, papasakojau, kad šitos durys tokios buvo visą mano vaikystę. Vyras nustebo, kad tarpdury stovi buvęs gyventojas ir pakvietė mane užeiti vidun. Vyras parodė, kaip su šeima įsikūrė mano senajame bute, leido užeiti į savo vaikystės kambarį, atsistoti prie lango, pro kurį žvelgdavau į savo tuometinį pasaulį, pro kurį išmesdavau draugams į kiemą kamuolį ar pro kurį mane šaukdavo namo valgyti. Keletą minučių pabendravau su vyru, jo žmona, dukrele ir išėjau. Tada ir gimė mintis, vėliau išsirutuliojusi į šią pjesę – kas būtų, jei būčiau pakankamai „pačiuožęs“ ir nusprendęs iš buto neišeiti?
Jūsų pagrindinė veikėja nusprendžia žengti šį tolesnį žingsnį ir pasilieka savo vaikystės namuose. Kaip manote, kuo dažnam mūsų praeitis yra tokia patraukli? Kodėl mes vis į ją žvilgčiojame, svajojame apie ją, o kartais net norime joje imti ir pasislėpti?
Galbūt praeityje slypi mūsų organizmo savisaugos funkcija. Tarp mūsų ir mūsų praeities esanti distancija verčia ją atsiminti nebūtinai tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų, slopinti skausmingus praeities elementus ir ryškinti tai, kas mums yra brangu ir malonu. Taip praeitis tampa labiau gundanti. Manau, kad į praeitį nebūtume linkę bėgti, jei kasdieniame gyvenime būtume laimingi. Jau seniai pastebėjau, kad kai esame nelaimingi mes bėgame ne kažkur, o nuo kažko. Jei šiandienoje nesusitvarkau su savimi, su savo aplinka ir jausmais daug patraukliau slėptis ten, migloje, toje gražiai atrodančioje praeityje.
Tai ne pirmas jūsų darbas, analizuojantis strigimo praeityje bei gyvenime temas. Kuo jos traukia?
Mane traukia ne pats strigimas, bet bandymas atkurti tai scenoje. Man strigimas yra savita mirtis, po kurios seka prisikėlimas. Į „Miglos“ kūrimo procesą atėjau po tokio strigimo, su atsinaujinsiu vidiniu pasauliu. Tarsi po ilgos nakties pelkėje išvydęs šviesą. Pabūti tokioje simbolinėje pelkėje yra svarbu – tai proga sustoti ir apsižvalgyti, nustoti lėkti į priekį, našiai dirbti, nepertraukiamai vartoti informaciją. Nesakau, kad po strigimo kažkas smarkiai išoriškai pakinta, bet manyje iš naujo atgimė smalsumas, kad ir mano paties amatui. Tiesiog tapo vėl įdomu gyventi ir kurti, o mano gyvenime viena ir kita yra labai susiję.
Kokia literatūra lydėjo rašant pjesę? Kas padėjo, įkvėpė?
Karlas Gustavas Jungas buvo pirmasis, kuris padėjo užsikabinti. Daug įtakos šiam rašymo procesui darė egzistencinė filosofija, egzistencializmo rašytojai: grįžau prie Albert‘o Camus, Franzo Kafkos, Friedricho Nietzsche‘s. Pjesėje palikau nuorodų į šiuos man svarbius autorius ir jų veikalus – jie smarkiai keitė istorijos vystymąsi.
Daug dažniau rašote pjeses savo spektakliams, negu imatės kitų dramaturgų darbų. Kuo jus domina toks darbo metodas?
Aš visada save mačiau ne kaip režisierių, o kaip dramaturgą, kuris parašo pjesę ir pats ją pastato. Tikrai nerašau dėl to, nes galvoju, kad rašau geriau ar aktualiau nei kiti. Man patinka kurti dramaturgiją, man įdomu kurti spektaklį dar berašant pjesę, t.y. gerokai iki prasidedant repeticijoms.
Ilgą laiką save pozicionavau kaip aktorių, kuris vieną kartą parašė pjesę ir, neradęs režisieriaus, pats nusprendė režisuoti. Ilgainiui aktorius manyje ėmė merdėti ir jį pakeitė režisuojantis dramaturgas. Šiandien mane dažniausiai pristato kaip režisierių ir pats ilgainiui pripratau būti taip įvardinamas. Skaitydamas randu daug mane dominančios medžiagos ir vis dažniau imuosi ne savo pjesių pastatymų.
Ar rašydamas pjesę jau galvojate, kaip ji atrodys scenoje ar daugiau gilinatės į istoriją, kurią norite papasakoti?
Aš visada įsivaizduoju, kaip viskas atrodys scenoje. Esu kalbėjęsis su šiuolaikinėmis Lietuvos dramaturgėmis ir dramaturgais, ir buvau nustebintas, kad jos ir jie nesiorientuoja į pjesės realizavimą scenoje, o telkiasi į tai, kaip papasakoti istoriją. Man tai labai įdomu ir neįprasta.
Galvodamas apie sceninį vaizdą, kuriu remarkas, dėlioju pauzes, nes tai, kaip viską regiu mintyse, daro įtaką net teksto skyrybai. Rašydamas monologus veikėjams, anksčiau pats juos mintyse ir suvaidindavau. Atlikimas svarbus iki šiol, tad pjesės rašymas man niekada nėra atsietas nuo jos įsivaizdavimo scenoje.
Jūsų kūrybiniai procesai labai įvairūs. Kuo unikalus šis?
Dar niekad taip giliai, kaip šiame spektaklyje, nesileidau į simbolistinį teatrą – jo elementų „Migloje“ yra labai daug. Simbolizmu žaidžiame tiek vizualinėje kalboje, scenografijoje, tiek erdvėje už žodžių. Kiekvienoje scenoje aktoriai susiduria su dviem užduotimis. Pirmoji – tiesioginis personažo žodžių poveikis kitam personažui. Antroji, kiek sudėtingesnė – tam tikros idėjos, kuri nebūtinai priklauso konkrečiai scenai, perteikimas. Tarsi šalia vyktų atskiras idėjų siužetas. Žiūrovas, stebėdamas spektaklį, visų pirma regės siužetą, bet už jo visada slypi antra idėjų linija.
Prieš rašydamas pjesę daug bendravau su savo bičiuliu psichoterapeutu. Jo dėka atradau daug naudingos literatūros. Diskusijų metu atsirado suvokimas, kad antrasis pasakojimas turėtų būti vadinamas archetipiniu pasakojimu. Nenoriu būti profanu, kuris paskaitęs Jungą pasiskelbia, kad rašo archetipų pjesę – tie, kas išties išmano apie archetipus, iš manųjų gali išsijuokti. Stengiuosi šias sąvokas vartoti kukliai.
Į kokius konkrečiai archetipus gręžiatės repetuodami spektaklį?
Aš jums tyčia neatsakysiu į šį klausimą, nors jis yra puikus – mes jį sau begalę kartų uždavėme repeticijų metu. Įdomu tai, kad archetipų savyje nešiojamės ne po vieną. Dėl to ir apie veikėjus nenoriu sakyti, kad štai šis personažas atstovauja šį vieną archetipą. Nenoriu klaidinti vardindamas archetipus – žiūrovas, siekdamas juos atrasti, prie personažų gali pradėti lipdyti ne archetipus, o etiketes. Bet manau juos perskaityti nebus sunku net ir tiems, kurie nėra susipažinę su Jungo teorijomis. Pasaulis pilnas archetipų ir nereikia apie juos skaityti tam, kad su jais susidurti.
Tai yra trečiasis jūsų darbas Šiauliuose – kas vis traukia čia sugrįžti?
Man labai patinka čia kurti. Daugiau nei Šiauliuose esu kūręs tik Juozo Miltinio dramos teatre. Šiauliuose gaunu didelę kūrybinę laisvę ir pasitikėjimą. Puikus to pavyzdys – spektaklis „Pakeliui“, skirtas vos keturiasdešimčiai žiūrovų, o reikalaujantis viso teatro darbo ir keliantis daug iššūkių. Suprantu, kad ir šis spektaklis yra sudėtingas ir ne visi teatrai dėl tokios idėjos realizavimo norėtų dėti tiek pastangų, investuoti jėgas, laiką ir pinigus. Šiaulių dramos teatras niekad nepasakė „ne“ mano idėjoms – man tai yra labai brangu. Čia galiu jaustis drąsiai ir saugiai. Dėl to man visad smagu čia grįžti. Šiauliai man yra tarsi pabėgimo sala, kaip kad Juozui Miltiniui buvo Panevėžys. Panevėžys yra mano gimtasis miestas, Kaune ir Vilniuje gyvenau ar gyvenu, o kai atsiduriu Šiauliuose esu svetimame mieste. Čia turiu tik teatrą ir butą šalia jo, tad mano gyvenimas čia vyksta labai paprastai. Mane žavi galimybė visiškai pasinerti į kūrybinį procesą ir neužsiimti niekuo kitu – tik kūryba.
Premjera „Migla“ – gruodžio 6 d., sausio 16 d. Valstybiniame Šiaulių dramos teatre.
Paieška nedavė rezultatų