Skaityti daugiau
Teatro lankytojų portretas 2024-aisiais: kas, kada ir kaip domisi teatru?
Minint Tarptautinę teatro dieną, tradiciškai pristatomas teatro lankytojo portretas, atskleidžiantis, kaip keičiasi žiūrovų įpročiai ir kokie spektakliai sulaukia didžiausio populiarumo. 2024 metais, remiantis „Bilietai.lt“ ir „Teatrai.lt“ duomenimis, šias platformas, ieškodami informacijos apie teatro renginius ir įsigydami bilietus į spektaklius, aplankė daugiau nei 1,1 mln. žmonių. Tai rodo, kad teatras Lietuvoje išlieka itin paklausia kultūros sritimi.PLG tęsia strateginę plėtrą ir įsitvirtina kaip lyderė Centrinėje Europoje
Tarptautinė bilietų platinimo įmonių grupė PLG, valdanti „Bilietai.lt“ ir veikianti septyniose Europos šalyse, toliau plečiasi Centrinėje Europoje. Kartu su Čekijos partneriu „GoOut“ ji įsigijo „Ticketstream“ – antrą pagal dydį bilietų platinimo įmonę Čekijos rinkoje. PLG grupei priklauso tokie prekių ženklai kaip „Bilietai.lt“, „Bilešu Serviss“, „Piletilevi“, „Bilete.ro“, „Entertix.ro“, „Myticket.ro“, „GoOut.net“, „Kicket“ ir „Biletomat“. Šiuo metu PLG yra didžiausia bilietų platinimo bendrovė Vidurio Europoje.Arnoldas Jalianiauskas kviečia į jubiliejinį muzikinį autorinių dainų vakarą „Esu, kas esu“!
Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Arnoldas Jalianiauskas balandžio 5 d. kviečia į savo ypatingą jubiliejinį koncertą „Esu, kas esu“, kuriame jis pasidalins ne tik savo talentu, bet ir širdimi. Tai neeilinė proga išvysti visapusišką menininką, kuris savo jubiliejų švenčia scenoje, dalindamasis muzika, istorijomis ir talentingų bičiulių draugija.Už penkiametės Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ „Auksiniam scenos kryžiui“ nominuota aktorė Nijolė Mirončikaitė
Šiais metais Lietuvos profesionaliojo scenos meno „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimuose tarp nominantų – Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorė Nijolė Mirončikaitė. Ji nominuota nepagrindinio moters vaidmens kategorijoje už įtaigų ir jaudinantį penkiametės Majos vaidmenį mistinėje A. Špilevoj režisuotoje dramoje „Migla“.Išparduota premjera: Komedija „Pereinamas miegamasis“ Šiauliuose sukėlė juoko bangą ir sulaukė ovacijų!
Kovo 14 d. Šiaulių kultūros centre įvyko populiarios komedijos „Pereinamasis miegamasis“ premjera, kurią stebėjo pilnutėlė salė. Spektaklio metu žiūrovų juokas skambėjo visą vakarą, o pasirodymo pabaigoje aktoriai buvo pagerbti audringomis ovacijomis.Šokio spektaklį apie Žemaitę įvertinusi proproproanūkė: „Šiandien ji vėl aktualiai persitransformuoja“
„Vienas iš tų retesnių atvejų, kai scenoje galima išvysti ne Žemaitės kūrybos, o jos asmeninio gyvenimo interpretaciją“, – sako Žemaitės proproproanūkė Vaida Račiūnaitė-Čepkienė. Įpusėjus šokio spektaklio „Žemaitė N.18(0)“ turui po Lietuvą, ji džiaugiasi, kaip įtaigiai ir šiandieniniam žmogui aktualia kalba gali atgimti garsios rašytojos istorija. Naujas ansamblio „Lietuva“ projektas jau spėjo sulaukti teigiamo žiūrovų įvertinimo, o drąsiu žvilgsniu ir meniniais sprendimais nustebino tiek ištikimiausius Žemaitės gerbėjus, tiek tuos, kurie ją buvo įpratę matyti visai kitokią.Baletas vaikams ''Karlas ir gėlės''
"Karlas ir gėlės", tai Baltijos baleto teatro (BBT) spektaklis mažiesiems žiūrovams . Balete skamba nepakartojama Patrick Doyle muzika, iš "Hario Poterio" filmų garso takelių. Pagrindinis herojus Karlas, atlieka magiškus burtų triukus, stebindamas visus žiūrovus ne tik efektinga baleto technika, bet ir smagiais pokštais. Pasaka iliustruojama vaizdo instaliacijomis, kurios padeda vaikams aiškiai suprasti baleto libretą.Kovo renginių kalendorius: „Hiperbolės legendų“ turas, Salvadoras Sobralis bei Lilo ir Innomine sugrįžimas
Orai geryn, renginių daugyn. Pirmąjį pavasario mėnesį Lietuvoje žiūrovų laukia daugybė įdomių renginių, tarp kurių – „Hiperbolės legendų“ turas, vienintelis „Eurovizijos“ nugalėtojo Solvadoro Sobralio pasirodymas, reperių „Lilas ir Innomine“ sugrįžimas į sceną po penkerių metų ir daugybė kitų.Dramos šokio spektaklis MINDAUGAS
Dramos šokio spektaklis “MINDAUGAS” tai patriotiškas, dinamiškas, bei energingas projektas, apie kurį jau rašoma atnaujintuose mokyklų vadovėliuose. Projektas pirmą kartą atvyksta į Kauną su jungtine profesionalių atlikėjų komanda. Pamatysite ir žinomus aktorius ir Baltijos baleto teatro BBT baleto šokėjus. Pagrindinius vaidmenius spektaklyje atlieka visiems žinomi aktoriai: Šarūnas Datenis, Mindaugas Ancevičius, Telmanas Ragimovas, Aleksandra Metalnikova.Aktorius Tadas Gryn atvirai – apie santykius, laisvalaikį ir naują projektą
Teatro, kino ir televizijos aktorius Tadas Gryn atvirame interviu papasakojo apie darbą, laisvalaikį ir atskleidė ar jo širdis užimta. Šiuo metu aktorius darbuojasi prie naujos komedijos „Pereinamasis miegamasis“, kurią žiūrovai šešiuose šalies miestuose galės išvysti nuo kovo mėnesio.Nesuvaržytos aistros: naujas šokio spektaklis prikels garsiosios Žemaitės fenomeną Naujas šokio spektaklis – apie visas po Žemaitės skara kunkuliavusias aistras
Meilei ir kūrybai amžiaus cenzo nėra: ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Žemaitė N.18(0)“ apie moterį, akivaizdžiai pralenkusią laiką. Nauja programa bus pristatoma vasario 21 d. Vilniaus Šokio teatre, vėliau turas tęsis kituose Lietuvos miestuose. Pasak kūrėjų, rašytojos Žemaitės fenomenas su visais intriguojančiais jos gyvenimo faktais verti atskiro dėmesio, todėl specialiai Žemaitės metams skirtas projektas į garsiąją lietuvių klasikę kvies pažvelgti visai kitaip.Judesio ir dramos spektaklis ''Mėlyni pelenai''
Judesio ir dramos spektaklio „Mėlyni pelenai“ siužetas grįstas Holokaustą patyrusios olandų laikrodininkės, rašytojos Corrie ten Bom autobiografija.Atiduodu Žmoną – komedija apie meilę, draugystę ir klastingą planą
Atiduodu Žmoną – komedija apie meilę, draugystę ir klastingą planą. Lukas (Justinas Jankevičius), išsisukinėjimo meistras, sugalvoja „kūrybišką“ idėją, kaip išvengti santuokos su savo sužadėtine Rūta (Sandra Daukšaitė-Petrulėnė). Lukas paprašo savo draugo Adomo (Valentinas Krulikovskis) suvilioti jo būsimą žmoną. Jis tiki, kad šis planas padės jam išlipti iš santykių balos sausam. Tačiau gudrus vyrų planas gali tapti fiasko, kai kitoje pusėje - protinga moteris.Piletilevi Group plečiasi Europoje ir keičia pavadinimą į PLG
Piletilevi Group, Estijos pirmosios internetinės bilietų pardavimo sistemos pradininkė ir viena pagrindinių bilietų pardavimo platformų Vidurio Europoje, džiaugiasi galėdama pranešti apie savo prekės ženklo atnaujinimą ir pritaikymą tarptautinei rinkai – nuo šiol ši grupė vadinsis PLG.Ineta Stasiulytė atvirai – apie santykius, patarimą dukrai ir naują komediją
Minučių tikslumu laiką planuojanti aktorė Ineta Stasiulytė atvirame interviu pasidalino mintimis apie darbus, santykius, patarimą dukrai ir naują komediją „Pereinamasis miegamasis“, kurios premjera – jau 2025-ųjų pavasarį.Broliai Sakalauskai pristato pirmą Lietuvoje „Mažojo princo“ miuziklą
Lietuvos teatro ir muzikos pasaulyje puikiai pažįstami broliai Jonas ir Rimas Sakalauskai balandžio 27 dieną Vilniuje pristatys Antoine de Saint-Exupéry pasakos įkvėptą miuziklą „Mažasis princas“, kuriame žinomi atlikėjai pasirodys su savo atžalomis, o tarp jų išvysime ir Jono vaikus Vakarę bei Dobilą.Šokio spektaklis „Žemaitė N.18(0)“
Ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Žemaitė N.18(0)“ apie moterį, akivaizdžiai pralenkusią laiką. Nauja programa bus pristatoma vasario 21 d. Vilniaus Šokio teatre, vėliau turas tęsis kituose Lietuvos miestuose. Žemaitės fenomenas su visais intymiausiais jos gyvenimo faktais verti atskiro dėmesio, todėl šokio spektaklis į garsiąją lietuvių klasikę kvies pažvelgti visai kitaip.„Bilietai.lt“ valdanti „AS Piletilevi Group“ įsigijo dar vieną bilietų platinimo bendrovę Rumunijoje
Didžiausias bilietų platintojas Centrinėje Europoje „Piletilevi Group“, praėjusių metų vasarą įsigijusi seniausios Rumunijos bilietų pardavimo bendrovės „Bilete.ro“ akcijų paketą, perka „Ticketing Nation s.r.l.“ – gerai žinomą Rumunijos rinkos žaidėją, valdantį bilietų pardavimo platformas „Entertix.ro“ ir „Myticket.ro“. „Piletilevi Group“ sujungs abi bendroves ir konsoliduotoje įmonėje valdys 80,2 proc. akcijų.beprotiškai linksma komedija, atkeliavusi tiesiai iš Odesos – “Būkite laimingi!“
Balandžio 2 d. COMPENSA koncertų salėje beprotiškai linksma komedija, atkeliavusi tiesiai iš Odesos – “Būkite laimingi!“ ( pagal O.Volodarskio pjesę).VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Maksymas Teterukas apie premjerą „Chroma“: ne pasakojimas, o paieška
Balandžio 4 ir 5 dienomis Meno ir mokslo laboratorija (MMLAB) ir Valstybinis Jaunimo teatras pristatys premjerą – spektaklį „Chroma“. Jame nagrinėjama, kas nutinka, kai kalba tampa bejėgė – kai žodžiai nebegali perteikti tikrovės, o grožis virsta ne tik traukos, bet ir skausmo šaltiniu.
Vienas iš spektaklio autorių – dramaturgas ir režisierius Maksymas Teterukas, dirbęs su Krystianu Lupa ir kitais Europos teatro kūrėjais. „Chroma“ – tai jau antrasis jo bendras darbas su režisieriumi Naubertu Jasinsku po spektaklio „Edžio pabaiga“, pristatyto Valstybiniame Jaunimo teatre.
Artėjant premjerai, su M. Teteruku kalbamės apie spektaklio idėją, kūrybinį procesą ir šiandienos teatro iššūkius.
„Chroma“ tyrinėja kalbą – jos ribas ir išnykimą. Ar jums, kaip dramaturgui, kalbos bejėgiškumo idėja kelia siaubą, ar veikiau suteikia kūrybinę laisvę?
Negalėčiau savęs vadinti dramaturgu klasikine šio žodžio prasme – esu labiau dramaturgas-konstruktorius, nei dramaturgas-pjesės autorius. Bet „Chromos“ atveju aš esu ne tik dramaturgas – kartu su Naubertu ir režisavome spektaklį.
Šio spektaklio tekstai neturi autonomijos už konkrečios mizanscenos ribų – jie yra neatsiejami nuo vizualinės ir performatyvios spektaklio kalbos. Tekstas čia tėra vienas iš daugelio naratyvinių elementų – lygiavertis vaizdui, judesiui, muzikai, kūnų sąveikai, tylai ir nejudrumui. Pats tekstas kupinas spragų – jis ne tiek įvardija, kiek mėgina įvardyti, o kartu liudija artikuliacijos neįmanomybę. Pavyzdžiui, jo negalima tiesiog publikuoti – be konkrečių sceninių vaizdinių ir atlikėjų buvimo jis praranda prasmę.
Kaip manote, ar gyvename epochoje, kai žodžiai praranda savo reikšmę? Kaip tai susiję su vizualinės kultūros dominavimu?
Tai itin svarbus ir gilus klausimas. Iš tiesų abejonė kalbos tinkamumu kaip išraiškos įrankiu pirmą kartą iškilo XIX amžiuje ir suformavo visą moderniosios Vakarų kultūros raidą – nuo modernizmo iki šių dienų. Modernizmas iš esmės buvo meninis bandymas peržengti kalbos ribotumą. Skirtingų judėjimų menininkai suvokė, kad tai, kas yra esmingiausia ir slapčiausia – pati problemų, kurias bandome suprasti, šerdis – negali būti aiškiai įvardyta ar artikuliuota. Yra kažkas, kas priešinasi kalbai, ir siekiant įveikti šį pasipriešinimą, reikėjo atrasti naujas formas – tokias, kurios galėtų užčiuopti tai, ko kasdienė kalba nepajėgia perteikti. Ši intuicija sutapo su psichoanalizės atsiradimu ir pasąmonės atradimu – reiškiniais, kurių negalime tiesiogiai kontroliuoti ar suprasti, bet kurie mus slapta apibrėžia. Nuo to laiko – nuo simbolizmo, per avangardinius eksperimentus iki postmodernistinių meno judėjimų – meninė raiška tapo nuolatine pastanga išreikšti tai, kas neišreiškiama įprasta sąmonės kalba.
Šiandien susiduriame su kitu procesu – kalbą vis labiau keičia vaizdai. Vaizdas dažnai pasirodo esąs daug kompaktiškesnis informacijos perdavimo būdas. Vizualinė kultūra atrodo suprantamesnė ir lengviau prieinama nei tekstinė. Tikėtina, kad tai susiję ir su tuo, jog greitas emocinis stimuliavimas vartotojui yra patrauklesnis nei intelektinis įsitraukimas. Galima sakyti, kad labiausiai parduodama šiuolaikinė kultūra yra tokia, kuri sudaro sudėtingo intelektinio produkto įspūdį, tačiau iš tiesų yra lengvai virškinama. Mes gyvename koncepcijos amžiuje – svarbiausia, kad auditorija „pagautų“ koncepciją ir susidarytų įspūdį, jog ji kupina prasmės. Dažnai to pakanka, net jei iš tiesų už šios koncepcijos neslypi nieko reikšmingo.
Tikiu, kad vizualinė kultūra turi milžinišką galią ir padeda efektyviai bei glaustai perteikti prasmę. Tačiau ji taip pat sukuria milžiniškas manipuliacijos galimybes ir leidžia simuliuoti intelektinius procesus – ypač, kai atsiduria netinkamose rankose. Tai sukuria situaciją, kurioje daugybė žmonių jaučiasi taip, tarsi jie mąstytų, nors iš tiesų jie to nedaro.
Kaip užtikrinate, kad „Chromos“ neištiktų toks pat likimas – kad ji netaptų tik dar viena tvarkingai supakuota koncepcija, lengvai vartojama, bet praradusi gebėjimą provokuoti tikrą diskusiją?
Šiuolaikinis menas dažnai žongliruoja koncepcijomis, kurios atrodo daugiasluoksnės, tačiau iš tikrųjų pateikia labai vienpusišką pasaulio viziją. Jos sukonstruotos taip, kad jų dekodavimas ar „supratimas“ suteiktų žiūrovui iliuziją, jog jis atliko tam tikrą intelektinį darbą, nors iš tiesų tik perėmė jau suformuluotą mintį.
Kalbant apie „Chromą“, mūsų, kūrėjų, tikslas buvo likti refleksijos registre – vengti galutinių išvadų, nesuteikti formulių ir sąmoningai apriboti kalbos, kaip pagrindinio pasakojimo variklio, galią. Iš tikrųjų šiame spektaklyje nėra tradicinės istorijos. Tai labiau minties procesas – tam tikras mentalinis išsiskleidimas, priklausantis žmogui, įstrigusiam tarp realybės ir sapno. Kažkam, kas bando kažką suprasti, kažką išreikšti, bet iki galo to padaryti nepajėgia.
Žinoma, nesame apsaugoti nuo klaidų, įskaitant dramaturgines, kurios gali turėti netikėtų pasekmių. Pavyzdžiui, sukurti spektaklį, kuris arba nesugebės provokuoti tikro mąstymo žiūrovuose, arba, priešingai, mąstys už juos. Eksperimentiniuose projektuose, ypač kai siekiama išreikšti mintį nekonvencinėmis priemonėmis ar sukurti alternatyvią pasakojimo struktūrą, visada egzistuoja rizika. Tačiau būtent eksperimentavimas su išraiškos formomis yra viena esminių teatro funkcijų. Ir nesėkmės galimybė – tai tiesiog tai, ką privalu priimti.
Spektaklį įkvėpė Thomo Manno „Mirtis Venecijoje“ ir Dereko Jarmano kūryba. Kokiais būdais šių menininkų estetika ir idėjos persmelkė „Chromos“ kūrybinį procesą?
Ryšys tarp šių dviejų menininkų – Manno ir Jarmano – iš pirmo žvilgsnio nėra akivaizdus. „Mirtis Venecijoje“ yra vienas pirmųjų literatūros kūrinių, nagrinėjančių homoseksualinį troškimą, tačiau kartu tai ir pasakojimas apie žvilgsnio aktą, stebėjimą bei regėjimo malonumą. Pagrindinis veikėjas – senstantis vokiečių rašytojas, laikinai apsistojęs pajūrio viešbutyje Venecijoje. Jį pakeri vieno iš svečių grožis – lenkų paauglio vardu Tadzio. Berniuko grožis jį taip stipriai sukrečia, kad ilgainiui jis virsta apsėdimu. Vis dėlto per visą apysaką jie neištaria vienas kitam nė žodžio. Pagrindiniam veikėjui gyvenimo ir mirties klausimas tampa pastangomis neprarasti berniuko iš akių – nuolat išlaikyti jį savo regėjimo lauke, stebėti jo grožį. Visa tai vyksta plintančios maro epidemijos fone, kuri skleidžia artėjančio mirties pavojaus nuojautą. Nepaisant to, veikėjas nepalieka Venecijos, nes paprasčiausiai negali grįžti į įprastą gyvenimą – gyvenimą, kuriame nėra šio gražaus jaunuolio. Jis lieka užkrėstame mieste, nenorėdamas atsiskirti nuo to, kas staiga suteikė jo gyvenimui prasmę.
Thomas Mannas parašė šią apysaką 1912 m., Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Iš pirmo žvilgsnio tekste nėra nieko, kas aiškiai signalizuotų apie artėjančią katastrofą – jokių tiesioginių politinių užuominų. Tačiau šiandien galime matyti, kad „Mirtis Venecijoje“ yra itin tikslus bandymas aprašyti aklavietę, į kurią pateko ne tik individas, bet ir visa XIX a. pasaulio visuomenė – aklavietę, iš kurios vienintelis išėjimas tapo Pirmasis, o vėliau ir Antrasis pasauliniai karai.
Derekas Jarmanas gimė 1943 m. Jo jaunystė sutapo su seksualine revoliucija ir pilietinių teisių kovomis. Paskutiniai istoriniai įvykiai, kuriuos jis išvydo, buvo Berlyno sienos griūtis ir Balkanų karų pradžia. Jarmanas priklausė maišto, provokacijos ir paties meno apibrėžimo permąstymo kartai. Tačiau tai, kas sieja jo asmeninį gyvenimą ir kūrybą su „Mirtimi Venecijoje“, yra vienatvės klausimas ir grožio paieškos – tiksliau, bandymas apibrėžti, ką reiškia grožis ir seksualumas kaip atsakas į vienatvės ir atstūmimo patirtis. Grožis čia tampa ne tik estetiniu fenomenu, bet ir egzistencine jėga – tuo, kas suteikia gyvenimui prasmę ir leidžia žmogui pasijusti gyvam.
Jarmanas gilinosi į laisvės ir seksualumo klausimus, jaunystę ir grožį, priešindamas juos su buržuazine veidmainyste ir tuštybe. Tačiau šiandien matome paradoksą – tai, kas jo laikais buvo protesto ir išsilaisvinimo simbolis, naujas gyvenimo būdas ir vertybės, ilgainiui tapo komercializuota preke. Jaunystės maištas virto produktu, praradusiu savo pradinę galią.
Dėl to dramaturgiškai kėlėme esminius klausimus, kuriuos „Mirtyje Venecijoje“ suformulavo Mannas, tačiau siekėme į juos atsakyti remdamiesi XX a. pabaigos menininko patirtimi ir kūryba. Žmogaus, kuris galėjo būti mūsų amžininkas, jei nebūtų miręs nuo AIDS sukeltų komplikacijų.
Spektaklio temos – grožis, troškimas, kalbos ribos – yra universalios. Ar jums buvo svarbu, kaip jas interpretuos skirtingos auditorijos?
Manau, kad skirtingos auditorijos iš skirtingų šalių gali reaguoti skirtingai. Viešasis diskursas apie šias sąvokas ir tai, kiek jos jau buvo dekoduotos ar dekonstruktualizuotos, stipriai priklauso nuo kultūrinio konteksto. Tačiau kurdami „Chromą“ sąmoningai nesvarstėme, kaip į spektaklį gali reaguoti būtent Lietuvos publika. Mums svarbiausia kalbėti apie tai, kas patiems yra gyva ir aktualu – apie tai, kas kyla iš asmeninio mąstymo proceso. Mes neduodame atsakymų. Šis spektaklis – tai bandymas akimirkai užfiksuoti mąstymo procesą pačiame jo vyksme. Dirbame ne su jau suprastais dalykais, o su klausimu. Pavyzdžiui: kas yra grožis? Ar jis svarbus? Kodėl? Kodėl jis turi tokią galią mums? Kaip jis siejasi su troškimu? Su žmogaus prigimtimi? Su visuomenės funkcionavimu? Tai bandymas per asmeninę patirtį atsakyti į fundamentalius, universalius klausimus – klausimus, kurie nėra nauji, bet vis grįžta. Juos kėlė Oskaras Vaildas savo „Doriano Grėjaus portrete“, Thomas Mannas „Mirtyje Venecijoje“, Witkacy „Nepasotinamume“, Marcelis Proustas „Prarasto laiko beieškant“, Pazolinis „Teoremoje“, Tarkovskis „Nostalgijoje“, o Sorrentino – beveik visuose savo filmuose.
Skirtingos šalys, skirtingi laikotarpiai, bet klausimas vis grįžta. „Chroma“ yra tiesiog dar vienas bandymas. Ir įdomiausia tai, kad karo ir globalinių katastrofų laikais mes vėl atsigręžiame į grožio ir troškimo temą. Pats šio klausimo sugrįžimas leidžia manyti, kad tarp grožio ir to, kas vyksta pasaulyje, ypač Vakarų visuomenėse, egzistuoja tam tikras slaptas ryšys. Kad tarp grožio ir karo, grožio ir autoritarizmo atgimimo slypi kažkokia paslėpta sąsaja.
Daug kalbame apie žiūrėjimą ir stebėjimą kaip troškimo formas. Ar kuriant spektaklį jums buvo svarbu reflektuoti ir tai, kad pats teatras, kaip meninė forma, iš esmės yra grindžiamas stebėjimo procesu?
Teatras kaip meno forma iš esmės yra susijęs su stebėjimo malonumu. Visų pirma, jis suteikia tiesioginę, gyvą prieigą prie žmogaus kūno – tai, ko kinas negali pasiūlyti, nors pastarojo naratyvinės priemonės dažnai yra kur kas labiau įtraukiančios. Šioje konkurencijoje teatras niekada nelaimės, tačiau jis gali pasiūlyti unikalių patirčių, kurių kinas niekada nepajėgs atkurti. Viena jų – susitikimas su gyvu žmogaus kūnu bei „čia ir dabar“ ištariama kalba. Tai trikdanti, bet kartu užburianti patirtis, ypač, kai aktoriai nebijo atskleisti iliuzijos „siūlių“ – pačios teatro kūrimo mechanikos. Labiausiai žavi ir traukia akimirka, kai aktorius neslepia savo asmenybės, bet leidžia žiūrovui stebėti perėjimus – iš savęs į personažą, o vėliau vėl grįžtant į save. Yra kažkas ypatingo stebėti šį ieškojimo procesą – kaip aktoriaus viduje, realiu laiku, gimsta prasmė.
Teatras, paremtas gryna iliuzija ir visišku aktoriaus vidinio pasaulio nepasiekiamumu, pamažu nyksta. Šiuolaikiniai režisieriai vis mažiau domisi sklandžių, vientisų iliuzijų kūrimu.
Gyvenate Paryžiuje, bet dirbate įvairiose šalyse. Kaip manote, ar šiandien menininkas vis dar gali būti prisirišęs tik prie vienos vietos?
Tai labai priklauso nuo šalies. Pavyzdžiui, Prancūzijoje teatro tinklas yra itin platus, todėl daugelis prancūzų menininkų linkę susitelkti tik į jį. Mano nuomone, tai klaida, nes vienas politinis sprendimas gali lengvai atimti šį „deguonį“, ir kai taip nutinka, ištrūkti iš tokios uždaros sistemos tampa nepaprastai sunku. Tuo pat metu sukurti tarptautinę karjerą teatre yra labai sudėtinga. Teatras yra giliai susijęs su kalba ir kontekstu, todėl jis veikia tarptautiniu mastu tik tiems, kurie sugeba pasiūlyti išskirtinę performatyvią patirtį – tokią, kurią kitų šalių institucijos norėtų pakviesti ir pristatyti. Mano atveju tai veikiau išimtis. Esu kilęs iš Rytų Europos, tačiau daugelį metų gyvenau ir dirbau Prancūzijoje. Dėl to tam tikri tiltai tarp skirtingų kultūrinių kontekstų jau buvo pastatyti, o ši dinamika natūraliai tęsiasi toliau.
Vienas iš spektaklio autorių – dramaturgas ir režisierius Maksymas Teterukas, dirbęs su Krystianu Lupa ir kitais Europos teatro kūrėjais. „Chroma“ – tai jau antrasis jo bendras darbas su režisieriumi Naubertu Jasinsku po spektaklio „Edžio pabaiga“, pristatyto Valstybiniame Jaunimo teatre.
Artėjant premjerai, su M. Teteruku kalbamės apie spektaklio idėją, kūrybinį procesą ir šiandienos teatro iššūkius.
„Chroma“ tyrinėja kalbą – jos ribas ir išnykimą. Ar jums, kaip dramaturgui, kalbos bejėgiškumo idėja kelia siaubą, ar veikiau suteikia kūrybinę laisvę?
Negalėčiau savęs vadinti dramaturgu klasikine šio žodžio prasme – esu labiau dramaturgas-konstruktorius, nei dramaturgas-pjesės autorius. Bet „Chromos“ atveju aš esu ne tik dramaturgas – kartu su Naubertu ir režisavome spektaklį.
Šio spektaklio tekstai neturi autonomijos už konkrečios mizanscenos ribų – jie yra neatsiejami nuo vizualinės ir performatyvios spektaklio kalbos. Tekstas čia tėra vienas iš daugelio naratyvinių elementų – lygiavertis vaizdui, judesiui, muzikai, kūnų sąveikai, tylai ir nejudrumui. Pats tekstas kupinas spragų – jis ne tiek įvardija, kiek mėgina įvardyti, o kartu liudija artikuliacijos neįmanomybę. Pavyzdžiui, jo negalima tiesiog publikuoti – be konkrečių sceninių vaizdinių ir atlikėjų buvimo jis praranda prasmę.
Kaip manote, ar gyvename epochoje, kai žodžiai praranda savo reikšmę? Kaip tai susiję su vizualinės kultūros dominavimu?
Tai itin svarbus ir gilus klausimas. Iš tiesų abejonė kalbos tinkamumu kaip išraiškos įrankiu pirmą kartą iškilo XIX amžiuje ir suformavo visą moderniosios Vakarų kultūros raidą – nuo modernizmo iki šių dienų. Modernizmas iš esmės buvo meninis bandymas peržengti kalbos ribotumą. Skirtingų judėjimų menininkai suvokė, kad tai, kas yra esmingiausia ir slapčiausia – pati problemų, kurias bandome suprasti, šerdis – negali būti aiškiai įvardyta ar artikuliuota. Yra kažkas, kas priešinasi kalbai, ir siekiant įveikti šį pasipriešinimą, reikėjo atrasti naujas formas – tokias, kurios galėtų užčiuopti tai, ko kasdienė kalba nepajėgia perteikti. Ši intuicija sutapo su psichoanalizės atsiradimu ir pasąmonės atradimu – reiškiniais, kurių negalime tiesiogiai kontroliuoti ar suprasti, bet kurie mus slapta apibrėžia. Nuo to laiko – nuo simbolizmo, per avangardinius eksperimentus iki postmodernistinių meno judėjimų – meninė raiška tapo nuolatine pastanga išreikšti tai, kas neišreiškiama įprasta sąmonės kalba.
Šiandien susiduriame su kitu procesu – kalbą vis labiau keičia vaizdai. Vaizdas dažnai pasirodo esąs daug kompaktiškesnis informacijos perdavimo būdas. Vizualinė kultūra atrodo suprantamesnė ir lengviau prieinama nei tekstinė. Tikėtina, kad tai susiję ir su tuo, jog greitas emocinis stimuliavimas vartotojui yra patrauklesnis nei intelektinis įsitraukimas. Galima sakyti, kad labiausiai parduodama šiuolaikinė kultūra yra tokia, kuri sudaro sudėtingo intelektinio produkto įspūdį, tačiau iš tiesų yra lengvai virškinama. Mes gyvename koncepcijos amžiuje – svarbiausia, kad auditorija „pagautų“ koncepciją ir susidarytų įspūdį, jog ji kupina prasmės. Dažnai to pakanka, net jei iš tiesų už šios koncepcijos neslypi nieko reikšmingo.
Tikiu, kad vizualinė kultūra turi milžinišką galią ir padeda efektyviai bei glaustai perteikti prasmę. Tačiau ji taip pat sukuria milžiniškas manipuliacijos galimybes ir leidžia simuliuoti intelektinius procesus – ypač, kai atsiduria netinkamose rankose. Tai sukuria situaciją, kurioje daugybė žmonių jaučiasi taip, tarsi jie mąstytų, nors iš tiesų jie to nedaro.
Kaip užtikrinate, kad „Chromos“ neištiktų toks pat likimas – kad ji netaptų tik dar viena tvarkingai supakuota koncepcija, lengvai vartojama, bet praradusi gebėjimą provokuoti tikrą diskusiją?
Šiuolaikinis menas dažnai žongliruoja koncepcijomis, kurios atrodo daugiasluoksnės, tačiau iš tikrųjų pateikia labai vienpusišką pasaulio viziją. Jos sukonstruotos taip, kad jų dekodavimas ar „supratimas“ suteiktų žiūrovui iliuziją, jog jis atliko tam tikrą intelektinį darbą, nors iš tiesų tik perėmė jau suformuluotą mintį.
Kalbant apie „Chromą“, mūsų, kūrėjų, tikslas buvo likti refleksijos registre – vengti galutinių išvadų, nesuteikti formulių ir sąmoningai apriboti kalbos, kaip pagrindinio pasakojimo variklio, galią. Iš tikrųjų šiame spektaklyje nėra tradicinės istorijos. Tai labiau minties procesas – tam tikras mentalinis išsiskleidimas, priklausantis žmogui, įstrigusiam tarp realybės ir sapno. Kažkam, kas bando kažką suprasti, kažką išreikšti, bet iki galo to padaryti nepajėgia.
Žinoma, nesame apsaugoti nuo klaidų, įskaitant dramaturgines, kurios gali turėti netikėtų pasekmių. Pavyzdžiui, sukurti spektaklį, kuris arba nesugebės provokuoti tikro mąstymo žiūrovuose, arba, priešingai, mąstys už juos. Eksperimentiniuose projektuose, ypač kai siekiama išreikšti mintį nekonvencinėmis priemonėmis ar sukurti alternatyvią pasakojimo struktūrą, visada egzistuoja rizika. Tačiau būtent eksperimentavimas su išraiškos formomis yra viena esminių teatro funkcijų. Ir nesėkmės galimybė – tai tiesiog tai, ką privalu priimti.
Spektaklį įkvėpė Thomo Manno „Mirtis Venecijoje“ ir Dereko Jarmano kūryba. Kokiais būdais šių menininkų estetika ir idėjos persmelkė „Chromos“ kūrybinį procesą?
Ryšys tarp šių dviejų menininkų – Manno ir Jarmano – iš pirmo žvilgsnio nėra akivaizdus. „Mirtis Venecijoje“ yra vienas pirmųjų literatūros kūrinių, nagrinėjančių homoseksualinį troškimą, tačiau kartu tai ir pasakojimas apie žvilgsnio aktą, stebėjimą bei regėjimo malonumą. Pagrindinis veikėjas – senstantis vokiečių rašytojas, laikinai apsistojęs pajūrio viešbutyje Venecijoje. Jį pakeri vieno iš svečių grožis – lenkų paauglio vardu Tadzio. Berniuko grožis jį taip stipriai sukrečia, kad ilgainiui jis virsta apsėdimu. Vis dėlto per visą apysaką jie neištaria vienas kitam nė žodžio. Pagrindiniam veikėjui gyvenimo ir mirties klausimas tampa pastangomis neprarasti berniuko iš akių – nuolat išlaikyti jį savo regėjimo lauke, stebėti jo grožį. Visa tai vyksta plintančios maro epidemijos fone, kuri skleidžia artėjančio mirties pavojaus nuojautą. Nepaisant to, veikėjas nepalieka Venecijos, nes paprasčiausiai negali grįžti į įprastą gyvenimą – gyvenimą, kuriame nėra šio gražaus jaunuolio. Jis lieka užkrėstame mieste, nenorėdamas atsiskirti nuo to, kas staiga suteikė jo gyvenimui prasmę.
Thomas Mannas parašė šią apysaką 1912 m., Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse. Iš pirmo žvilgsnio tekste nėra nieko, kas aiškiai signalizuotų apie artėjančią katastrofą – jokių tiesioginių politinių užuominų. Tačiau šiandien galime matyti, kad „Mirtis Venecijoje“ yra itin tikslus bandymas aprašyti aklavietę, į kurią pateko ne tik individas, bet ir visa XIX a. pasaulio visuomenė – aklavietę, iš kurios vienintelis išėjimas tapo Pirmasis, o vėliau ir Antrasis pasauliniai karai.
Derekas Jarmanas gimė 1943 m. Jo jaunystė sutapo su seksualine revoliucija ir pilietinių teisių kovomis. Paskutiniai istoriniai įvykiai, kuriuos jis išvydo, buvo Berlyno sienos griūtis ir Balkanų karų pradžia. Jarmanas priklausė maišto, provokacijos ir paties meno apibrėžimo permąstymo kartai. Tačiau tai, kas sieja jo asmeninį gyvenimą ir kūrybą su „Mirtimi Venecijoje“, yra vienatvės klausimas ir grožio paieškos – tiksliau, bandymas apibrėžti, ką reiškia grožis ir seksualumas kaip atsakas į vienatvės ir atstūmimo patirtis. Grožis čia tampa ne tik estetiniu fenomenu, bet ir egzistencine jėga – tuo, kas suteikia gyvenimui prasmę ir leidžia žmogui pasijusti gyvam.
Jarmanas gilinosi į laisvės ir seksualumo klausimus, jaunystę ir grožį, priešindamas juos su buržuazine veidmainyste ir tuštybe. Tačiau šiandien matome paradoksą – tai, kas jo laikais buvo protesto ir išsilaisvinimo simbolis, naujas gyvenimo būdas ir vertybės, ilgainiui tapo komercializuota preke. Jaunystės maištas virto produktu, praradusiu savo pradinę galią.
Dėl to dramaturgiškai kėlėme esminius klausimus, kuriuos „Mirtyje Venecijoje“ suformulavo Mannas, tačiau siekėme į juos atsakyti remdamiesi XX a. pabaigos menininko patirtimi ir kūryba. Žmogaus, kuris galėjo būti mūsų amžininkas, jei nebūtų miręs nuo AIDS sukeltų komplikacijų.
Spektaklio temos – grožis, troškimas, kalbos ribos – yra universalios. Ar jums buvo svarbu, kaip jas interpretuos skirtingos auditorijos?
Manau, kad skirtingos auditorijos iš skirtingų šalių gali reaguoti skirtingai. Viešasis diskursas apie šias sąvokas ir tai, kiek jos jau buvo dekoduotos ar dekonstruktualizuotos, stipriai priklauso nuo kultūrinio konteksto. Tačiau kurdami „Chromą“ sąmoningai nesvarstėme, kaip į spektaklį gali reaguoti būtent Lietuvos publika. Mums svarbiausia kalbėti apie tai, kas patiems yra gyva ir aktualu – apie tai, kas kyla iš asmeninio mąstymo proceso. Mes neduodame atsakymų. Šis spektaklis – tai bandymas akimirkai užfiksuoti mąstymo procesą pačiame jo vyksme. Dirbame ne su jau suprastais dalykais, o su klausimu. Pavyzdžiui: kas yra grožis? Ar jis svarbus? Kodėl? Kodėl jis turi tokią galią mums? Kaip jis siejasi su troškimu? Su žmogaus prigimtimi? Su visuomenės funkcionavimu? Tai bandymas per asmeninę patirtį atsakyti į fundamentalius, universalius klausimus – klausimus, kurie nėra nauji, bet vis grįžta. Juos kėlė Oskaras Vaildas savo „Doriano Grėjaus portrete“, Thomas Mannas „Mirtyje Venecijoje“, Witkacy „Nepasotinamume“, Marcelis Proustas „Prarasto laiko beieškant“, Pazolinis „Teoremoje“, Tarkovskis „Nostalgijoje“, o Sorrentino – beveik visuose savo filmuose.
Skirtingos šalys, skirtingi laikotarpiai, bet klausimas vis grįžta. „Chroma“ yra tiesiog dar vienas bandymas. Ir įdomiausia tai, kad karo ir globalinių katastrofų laikais mes vėl atsigręžiame į grožio ir troškimo temą. Pats šio klausimo sugrįžimas leidžia manyti, kad tarp grožio ir to, kas vyksta pasaulyje, ypač Vakarų visuomenėse, egzistuoja tam tikras slaptas ryšys. Kad tarp grožio ir karo, grožio ir autoritarizmo atgimimo slypi kažkokia paslėpta sąsaja.
Daug kalbame apie žiūrėjimą ir stebėjimą kaip troškimo formas. Ar kuriant spektaklį jums buvo svarbu reflektuoti ir tai, kad pats teatras, kaip meninė forma, iš esmės yra grindžiamas stebėjimo procesu?
Teatras kaip meno forma iš esmės yra susijęs su stebėjimo malonumu. Visų pirma, jis suteikia tiesioginę, gyvą prieigą prie žmogaus kūno – tai, ko kinas negali pasiūlyti, nors pastarojo naratyvinės priemonės dažnai yra kur kas labiau įtraukiančios. Šioje konkurencijoje teatras niekada nelaimės, tačiau jis gali pasiūlyti unikalių patirčių, kurių kinas niekada nepajėgs atkurti. Viena jų – susitikimas su gyvu žmogaus kūnu bei „čia ir dabar“ ištariama kalba. Tai trikdanti, bet kartu užburianti patirtis, ypač, kai aktoriai nebijo atskleisti iliuzijos „siūlių“ – pačios teatro kūrimo mechanikos. Labiausiai žavi ir traukia akimirka, kai aktorius neslepia savo asmenybės, bet leidžia žiūrovui stebėti perėjimus – iš savęs į personažą, o vėliau vėl grįžtant į save. Yra kažkas ypatingo stebėti šį ieškojimo procesą – kaip aktoriaus viduje, realiu laiku, gimsta prasmė.
Teatras, paremtas gryna iliuzija ir visišku aktoriaus vidinio pasaulio nepasiekiamumu, pamažu nyksta. Šiuolaikiniai režisieriai vis mažiau domisi sklandžių, vientisų iliuzijų kūrimu.
Gyvenate Paryžiuje, bet dirbate įvairiose šalyse. Kaip manote, ar šiandien menininkas vis dar gali būti prisirišęs tik prie vienos vietos?
Tai labai priklauso nuo šalies. Pavyzdžiui, Prancūzijoje teatro tinklas yra itin platus, todėl daugelis prancūzų menininkų linkę susitelkti tik į jį. Mano nuomone, tai klaida, nes vienas politinis sprendimas gali lengvai atimti šį „deguonį“, ir kai taip nutinka, ištrūkti iš tokios uždaros sistemos tampa nepaprastai sunku. Tuo pat metu sukurti tarptautinę karjerą teatre yra labai sudėtinga. Teatras yra giliai susijęs su kalba ir kontekstu, todėl jis veikia tarptautiniu mastu tik tiems, kurie sugeba pasiūlyti išskirtinę performatyvią patirtį – tokią, kurią kitų šalių institucijos norėtų pakviesti ir pristatyti. Mano atveju tai veikiau išimtis. Esu kilęs iš Rytų Europos, tačiau daugelį metų gyvenau ir dirbau Prancūzijoje. Dėl to tam tikri tiltai tarp skirtingų kultūrinių kontekstų jau buvo pastatyti, o ši dinamika natūraliai tęsiasi toliau.
Paieška nedavė rezultatų