Skaityti daugiau
Šokio spektaklis „Žemaitė N.18(0)“
Ansamblis „Lietuva“ pristato premjerą – šokio spektaklį „Žemaitė N.18(0)“ apie moterį, akivaizdžiai pralenkusią laiką. Nauja programa bus pristatoma vasario 21 d. Vilniaus Šokio teatre, vėliau turas tęsis kituose Lietuvos miestuose. Žemaitės fenomenas su visais intymiausiais jos gyvenimo faktais verti atskiro dėmesio, todėl šokio spektaklis į garsiąją lietuvių klasikę kvies pažvelgti visai kitaip.„Bilietai.lt“ valdanti „AS Piletilevi Group“ įsigijo dar vieną bilietų platinimo bendrovę Rumunijoje
Didžiausias bilietų platintojas Centrinėje Europoje „Piletilevi Group“, praėjusių metų vasarą įsigijusi seniausios Rumunijos bilietų pardavimo bendrovės „Bilete.ro“ akcijų paketą, perka „Ticketing Nation s.r.l.“ – gerai žinomą Rumunijos rinkos žaidėją, valdantį bilietų pardavimo platformas „Entertix.ro“ ir „Myticket.ro“. „Piletilevi Group“ sujungs abi bendroves ir konsoliduotoje įmonėje valdys 80,2 proc. akcijų.beprotiškai linksma komedija, atkeliavusi tiesiai iš Odesos – “Būkite laimingi!“
Balandžio 2 d. COMPENSA koncertų salėje beprotiškai linksma komedija, atkeliavusi tiesiai iš Odesos – “Būkite laimingi!“ ( pagal O.Volodarskio pjesę).KYIV GRAND BALLET «Gulbių Ežeras»
2025 metų vasarį KYIV GRAND BALLET vėl pristatys Lietuvoje nemirtingą P. I. Čaikovskio šedevrą – „Gulbių ežeras“. Šis baletas, pelnytai laikomas vienu garsiausių, dažniausiai atliekamų ir, daugelio nuomone, gražiausiu pasaulinio baleto meno kūriniu, ir toliau pavergia žiūrovų širdis nuo pat jo premjeros 1877 metais.Didžiausi gruodžio renginiai: Donatas Montvydas, Justinas Jarutis, „Mokinukės“ ir „Eurovizijos“ nugalėtojas
Paskutinis metų mėnuo išsiskirs gausybe didžiulių Lietuvos atlikėjų areninių šou. Donatas Montvydas ir Justinas Jarutis kvies į grandiozinius koncertus, turą surengs legendinės „Mokinukės“, o grupė „SEL“ sieks naujo rekordo.10 valstybių vienijantis tarptautinis projektas „SPARSE Plius“ keičia Lietuvos regionų kultūrinį gyvenimą
Profesionalųjį meną atvežti ten, kur jo trūksta – tokį tikslą kelia tarptautinis projektas „SPARSE Plius“, apimantis net 10 Europos valstybių. Lietuvoje projektą įgyvendina asociacija „Žuvies akis“, o jo veiklos jau keletą metų praturtina mažų miestelių regionuose kultūrinį gyvenimą.''Jaunimo linijos'' gero darbo kuponas
"Jaunimo linijos" gero darbo dovanų kuponas – tai prasminga dovana, kuri keičia gyvenimus.Kalėdas teatras pasitinka su nepaprasto grožio istorija mažiesiems žiūrovams
Kalėdos – stebuklų ir dovanų metas. Šiais metais Valstybinis Šiaulių dramos teatras mažiesiems žiūrovams dovanoja nuostabaus grožio pasakojimą apie porcelianinį triušį. Spektaklį pagal visame pasaulyje populiarų amerikiečių autorės Kate DiCamillo romaną „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“ kuria jauna režisierė Milda Mičiulytė.Tomas Dirgėla knygų herojus perkėlė į miuziklą: drebėjo kojos ir šypsena
Populiarusis rašytojas Tomas Dirgėla vėl stebina savo skaitytojus – perkėlė savo knygų herojus į muzikinio teatro sceną, kur pats pasirodė su profesionaliais aktoriais. Vaikų pamilti veikėjai gyvai pirmą kartą su skaitytojais susitiko Ukmergėje, kur garsiomis ovacijomis sutiko miuziklo visai šeimai „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“ premjerą.LEGENDINIAM LIETUVOS TEATRO SPEKTAKLIUI „NUSIŠYPSOK MUMS, VIEŠPATIE“ – 30 METŲ
Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre lapkričio 5 d. buvo paminėta režisieriaus Rimo Tumino spektaklio „Nusišypsok mums, Viešpatie“ premjera, ta proga VMT įvyko parodos atidarymas skirtas spektaklio 30-mečiui. Į Lietuvos teatro aukso fondą įtraukto kūrinio premjera įvyko 1994 m. lapkričio 4 d. tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame teatre, kuriame glaudėsi vietos dar neturėjusi Mažojo teatro trupė.Muzikinis spektaklis ''Ledo širdis. Nauja istorija''
Jei jūs ir jūsų vaikai žiūrėjote itin populiarų animacinį filmuką „Ledo širdis“ („Frozen“), pagrindiniai spektaklio veikėjai jums bus pažįstami, tačiau siužetas sužavės naujais, netikėtais vingiais. Na, o jei nematėte animacinio filmo, tiesiog pirkite bilietus į spektaklį ir mėgaukitės - puiki nuotaika ir daug įspūdžių jums ir jūsų vaikams garantuoti!Mantas Jankavičius po 12 metų pertraukos teatro scenoje: tai meilės istorija, kuria galima patikėti
Ketvirtadienio vakarą Ukmergėje žiūrovai rinkosi į Dainiaus Kazlausko režisuoto spektaklio „Dviese ant stogo“ premjerą – čia, po 12 metų pertraukos, į teatro sceną sugrįžo aktorius ir dainininkas Mantas Jankavičius.Jurijus Smoriginas: iš pasakų neišaugama – jos auga kartu su mumis
Gruodžio mėnesį Lietuvos publikai bus pristatytas naujausias Jurijaus Smorigino režisuotas kūrinys – muzikinis spektaklis visiems „Riešutėliai Pelenei“, kuriame maestro kuria ne tik choreografiją, bet ir Šokių mokytojo vaidmenį. Šiuo metu Italijoje viešintis J. Smoriginas mielai sutiko pasidalinti savo mintimis apie naująjį spektaklį ir savo aistrą kūrybai.Baletas KITAS PASAULIS Pagal Depeche Mode muziką
Baltijos baleto teatro (BBT) 15-to sezono jubiliejinio spektaklio KITAS PASAULIS pagal Depeche Mode muziką sensacija sostinėje! Vienas žinomiausių japonų rašytojų pasaulyje ir grupė, kurios dainas žmonės moka atmintinai, susitinka vienoje scenoje. Baletą „Kitas pasaulis“ įkvėpė tiek virš 40 metų anšlaginius koncertus visame pasaulyje rengiantys depešai, tiek dešimtmečiu jaunesnis Haruki Murakami romanas „Negailestinga stebuklų šalis ir pasaulio galas“.„Pranašystė“ Jaunimo teatre: ačiū Handkei
Jaunimo teatre reziduojantis jauniausios kartos režisierius Justinas Vinciūnas pasiūlė beprotišką idėją – parengti Peterio Handkės avangardinės pjesės „Pranašystė“ skaitymą su vyriausios kartos teatro aktoriais Algirdu Latėnu, Vidu Petkevičium, Sauliumi Sipaičiu, Gediminu Storpirščiu. Šį pavasarį įvykęs pjesės skaitymas tapo tikru atradimu. Po ilgos pertraukos susitikę Jaunimo teatro senbuviai lyg patyrę džiazo muzikantai „sugrojo“ dar jauno Handkes sukurtą „Pranašystę“ taip, kad ji suskambėjo it biblinė metafora, ir kartu – žaisminga, autoironiška odė kasdienybei bei absurdiškai dabarčiai. Iš ano pjesės skaitymo gimsta spektaklis – kaip skirtingų kartų menininkų dialogas. Už jo inspiraciją visi kartu sako: ačiū Handkei…Edo Sheerano ir didžiųjų renginių įtaka Lietuvos ekonomikai
Pasaulinio lygio muzikos žvaigždžių koncertai ir išskirtiniai sporto renginiai į Lietuvą pritraukia tūkstančius užsienio turistų bei skatina judėjimą šalies viduje. Artimiausias toks renginys – Edo Sheerano koncertas Kaune šią savaitę. Panagrinėkime, kokią įtaką renginių turizmas turi mūsų šalies ekonomikai?20 metų Lietuvos renginių rinkoje: nuo eilių kasose iki skaitmeninio perversmo
Didžiausias šalies bilietų pardavimo tinklas „Bilietai.lt“ šiemet mini 20-ąjį jubiliejų. Įmonės vadovo Ramūno Šaučikovo teigimu, šiandieninė renginių pasiūla Lietuvoje, lyginant su gyventojų skaičiumi, yra labai plati ir kokybiška, o rinkos pokyčius diktuoja kintantys vartotojų įpročiai.Vaikų rašytojo Tomo Dirgėlos sukurti personažai Domas ir Tomas debiutuos miuziklo scenoje
Vieno populiariausių mūsų šalies vaikų rašytojų Tomo Dirgėlos sukurti personažai – Domas ir Tomas – išlipa iš knygų puslapių ir kviečia vaikus bei jų tėvelius susitikti miuzikle „Domas ir Tomas: dingusių veikėjų byla“. Susitikimai su vaikų mylimais herojais įvyks net devyniuose Lietuvos miestuose.VILNIAUS MAŽAJAME TEATRE ĮVYKO KOMPOZITORIAUS GIEDRIAUS PUSKUNIGIO ALBUMO „LAIKO TILTAI“ PRISTATYMAS
Gegužės 28 d. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre įvyko kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kompaktinės plokštelės „Laiko tiltai“ pristatymas, į kurį susirinko gausus būrys kultūrininkų, menininkų, artimiausi kompozitoriaus kūrybos bendraminčiai, kolegos, bičiuliai.Tenusišypso Jums Viešpats, Maestro Rimai Tuminai
Eidamas 73-iuosius metus, kovo 6 d. mirė Valstybinio Vilniaus mažojo teatro įkūrėjas, ilgametis šio teatro meno vadovas režisierius Rimas Tuminas. Simboliška, kad vos prieš keletą dienų, kovo 2-ąją, paminėję Valstybinio Vilniaus mažojo teatro 34-ąjį gimtadienį, dabar atsisveikiname su jo pradininku Maestro Rimu Tuminu, kurio spektakliai jau daugelį metų jaudina žiūrovų širdis ir rodomi pilnose teatrų salėse ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Reiškiame nuoširdžią užuojautą Maestro Rimo Tumino šeimai, bičiuliams, artimiesiems, bendražygiams ir visai teatro bendruomenei.Slaptus laimės ir šventinio stalo ingredientus atskleidžia Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro darbuotojai
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro menininkams svarbi šeima ir bendrystė. „Žmogiškos laimės ir stiprios sveikatos. Jei būsite sveiki – viskas pavyks, pildysis visos svajonės“,- sako solistas Mindaugas Rojus. To visiems ir linkime artėjančių švenčių proga.Bilietų platinimo paslauga su „Bilietai.lt“
Planuojate koncertą, spektaklį, sporto varžybas ar kitą renginį ir ieškote patikimo partnerio bilietų platinimui? Rinkitės „Bilietai.lt“ renginių bilietų platinimo paslaugas!Zigmars Liepiņš jubiliejui – jo sukurta opera „Paryžiaus katedra“ ir keturi debiutai
Lapkričio 4 dieną 18.30 valandą Žvejų rūmuose rodoma Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro opera „Paryžiaus katedra“ skiriama kompozitoriaus Zigmars Liepiņš 70 metų jubiliejui. Publikos laukia net keturi naujus vaidmenis pristatančių solistų debiutai.Du belgų spektakliai „Sirenose“ pristatys sukrečiančius faktus apie planetos ateitį
Tikri faktai žiūrovą dažnai veikia kur kas stipriau nei išgalvotos, sukurtos istorijos. Dokumentinio teatro jėgą išnaudoja ir du jauni kūrėjai iš Briuselio Silke Huysmans ir Hannesas Dereere’as. Jų surinktos istorijos kviečia susimąstyti apie mūsų planetą – kūrėjai žiūrovus nukelia į mažytę salą Ramiajame vandenyje, kurią žmonių godumas nustekeno mažiau nei per šimtmetį. Iš pradžių kolonizatoriai nualino mažą salą savo kasinėjimais, o vėliau jų pėdomis pasakė ir vietiniai. Greit pralobę jie mėgavosi turtais, o po dešimtmečio jau nežinojo, iš kur gauti maisto, nes užsiauginti daržovių iškasinėtoje žemėje tapo praktiškai neįmanoma (spektaklis „Pleasant Island”, prodiuseris – Campo, Belgija).
Kitame kūrinyje kūrėjai supažindina su kone slaptu verslininkų siekiu kasinėti vandenynų gelmes ir traukti iš jų vertingąsias iškasenas. Nors kol kas tai įstatymiškai dar nelegalu, bet žvalgymai jau vyksta, ir labai greitai povandeninis pasaulis gali susidurti su didžiuliais gelmes rausiančiais robotais (spektaklis „Out of the Blue“, prodiuseris – Campo, Belgija).
Šios temos nuoširdžiai rūpi tiek Silkei, tiek Hannes, ir tarptautinis festivalis „Sirenos“, kurio šiųmetė tema yra „Erdvė“, atrodo tiesiog negalėjo neįtraukti šio kūrybinio dueto į programą – juk planeta yra bendra žmonijos erdvė, už kurią atsakome visi, nepriklausomai, kuriame pasaulio krašte gyventume. Hannesas Dereere’as Aušrai Pociūtei pasakoja apie į Vilnių atvežamus spektaklius ir jų kūrimo aplinkybes.
Jūs abu baigėte menų studijas: Silke dramaturgiją, Jūs – teatro mokslus, bet panašu, kad abu jus sieja ne vien tai. Tvarumas, gamtos apsauga, rūpestis mūsų planetos ateitimi yra aktualūs jums abiem. Taigi kas jus sujungė pirmiau: panašūs mokslai, menas ar tvarumo temos?
Abu dalykai buvo kartu. Menas buvo terpė, kurioje atradome save ir vienas kitą. Pradėjome drauge dirbti ir veikti viešame diskurse. Temos kyla iš tų pačių interesų ir susirūpinimo. Per bendrą darbą, kurdami menines praktikas, vystėme rūpimas temas.
Kaip susipažinote?
Silke studijavo dramaturgiją Gente, aš ten pat gilinausi į teatro mokslus, turėjome bendrų draugų, kurie pasiūlė susitikti, nes manė, kad galime sutarti. Taip ir buvo – iškart pradėjome dirbti kartu. Pirmiausiai prie Silkes baigiamojo darbo, po to buvo dar keletas projektų, daugiausiai susijusių su konkrečia vieta (angl. site specific). Taip mūsų kūryboje atsidaro dokumentika, ji persismelkė į visą mūsų kūrybą. Manome, kad tai atspindi, kas mes esame. Mums abiems patinka klausyti kitų žmonių istorijų, išgirsti skirtingus požiūrius, bandyti juos suprasti.
Dabar labiausiai žinomi esate dėl savo trilogijos, kurios dvi dalis parodysite ir Lietuvoje. Kaip ji atsirado? Ar iš pradžių turėjote sumanymą daryti tris dalis?
Iš pradžių neplanavome daryti trilogijos, net ir neplanavome kurti spektaklio apie kasinėjimus, bet Silke užaugo netoli kasyklų Brazilijoje, o 2015 m. ten nutiko didelė nelaimė, tai patraukė mūsų dėmesį. Kai sukūrėme spektaklį „Mining Stories“, supratome, kad pasaulinės ekologijos, ekonomikos, kolonizacijos ir socialinės lygybės problemos buvo susijusios su kasyba ir išteklių gavyba, todėl nusprendėme kurti antrą dalį, o tada trečiąją.
Antroji dalis – spektaklis „Pleasant Island“ parodo mažą Nauru salą ir atskleidžia daug labai įdomių faktų. Tai tarsi sumažintas ir pagreitintas vartojimo nualinto pasaulio paveikslas, drastiška iliustracija, rodanti, kas gali nutikti ir didiesiems žemynams. Kaip atradote tą salą? Ar buvo sunku ten patekti?
Nauru istoriją buvome girdėję. Tai, kaip ir sakote, yra tarsi mikrokosmosas, kur daug dalykų, vykstančių globaliai, susitinka labai mažu masteliu, todėl tampa daug akivaizdesni. Pabandėme gauti vizą, neturėdami daug vilčių, nes tada buvo itin griežta žiniasklaidos cenzūra. Supratome, kad prašydami žurnalistinės vizos, jos tikrai negausime.
Kodėl buvote taip įsitikinę?
Na, papasakosiu šiek tiek plačiau. Nauru yra maža Ramiojo vandenyno salelė (4 km pločio ir 5 km ilgio). Kaip ir daugelis Ramiojo vandenyno salų ji buvo kolonizuota. Pirmiausiai Vokietijos, po to Didžiosios Britanijos, tautų sandraugos. Kai ją valdė britai ir australai, saloje prasidėjo kasinėjimai. Salos centras gausus fosfatų, kolonizatoriai sugalvojo jį pardavinėti kaip trąšą Australijos ir Didžiosios Britanijos laukams.
Iki Nauru nepriklausomybės, kuri buvo 1968 m., kolonizatoriai iškasė beveik 80 procentų fosfato. Nauru čiabuviai nebeturėjo žemės užsiauginti daržovėms, vaisiams. Neturėjo ir pinigų, kad nusipirktų maisto iš kitų šalių. Tačiau po nepriklausomybės, jie nusprendė toliau tęsti kasinėjimus ir užsidirbti iš likusių 20 procentų fosfatų. Staiga pradėję kasti tas žaliavas jie tapo turtingiausia šalimi skaičiuojant BVP žmogui (nes buvo nedaug gyventojų, gal kokie 4-5 tūkst., dabar jų yra apie 10 tūkst.). Turtingasis periodas irgi greitai baigėsi, nes buvo korupcijos, užsienio investuotojai pasinaudojo vietiniais, tad vėl viskas nuskurdo, jie neturėjo pinigų maistui, gyveno iš kitų šalių paramos.
Tada Nauru gyventojai sulaukė australų pasiūlymo – priimti pabėgėlius ir prieglobsčio ieškotojus už tai gaunant pinigų, todėl ir žiniasklaidos nenorėjo įsileisti.
Taigi, grįžtant prie temos, mes kreipėmės dėl turistinės vizos ir atvirai papasakojome apie savo tikslus. Pasakėme, kad esame iš teatro, kad domimės kasybos istorija, kad norime kalbėtis su vietos žmonėmis ir būsime ten visą mėnesį. Manau, tai mus išskyrė ir dėl to buvome įleisti. Kiti atvykdavo vienai dienai ir darydavo pasalūniškus reportažus apie sulaikymo centrus, pabėgėlius ir pan.
Procesas užtruko, bet mums pavyko. Kažkas sakė, kad net visa nedidelės salos valdžia sprendė, ar mus įsileisti. Ta viešnagė buvo keista, įdomi, mus pakeitusi patirtis. Ir tai nėra istorija apie vieną salą, tai atspindi viso pasaulio tendencijas, kurios vyksta visur pasaulyje ir su kuriomis galima susitapatinti. Manome, kad žmonės žiūrėdami spektaklį pajus geopolitinį kontekstą.
Gal galite papasakoti, kaip ta sala atrodo? Man teko pamatyti vieno keliautojo iš Lietuvos vaizdo įrašus, vaizdai tikrai neeiliniai: apleistos vietos, nenaudojami automobiliai, dar skaičiau, kad salos gyventojai kenčia dėl viršsvorio, nes turtingojo periodo laikais žmonės tiesiog neturėjo kur dėti pinigų, užsisakinėjo labai daug maisto.
Na, tos interneto istorijos dažnai perdėtos. Dabar viršsvorio problemų nebėra. Priešingai – ten labai populiarus svorių kilnojimas. Bet kalbant apie tai, kaip atrodo sala, tai visi gyvena jos pakraščiuose, pajūryje. Jos vidurys, tarsi išdarinėtas, ten senovinės kasyklos, tiksliau jų liekanos, matosi tik uolos ir dulkės. Ten niekas negyvena, neina užsiimti žemdirbyste, nieko auginti. Na būtų galima, bet reikia labai daug pastangų. O pabėgėlių centrai taip pat yra salos viduryje, tarp tų griuvėsių. Vieniems, kurie įkalinti saloje, ten yra pragaras, kitiems – gimtinė ir miela vieta gyventi. Tiesa kaip visada kažkur per vidurį.
Ką šiuo spektakliu norite pasakyti žiūrovams?
Norime kelti susirūpinimą senkančiais ištekliais ir parodyti, kaip daug šalių pasaulyje yra susijusios per bendrą istoriją, parodyti, kaip resursai keliauja per Žemės rutulį. Daug dalykų, kurie vyksta pasaulyje globaliai, yra sudėtingi ir tiršti, per mažos Nauru salos pavyzdį tampa lengviau užčiuopiami ir suprasti juos kur kas lengviau. Bet visais savo kūriniais nesiekiame būti labai švietėjiški ar pamokantys, piršti savo nuomonės, sakyti, kaip derėtų elgtis. Tiesiog parodome, kas vyksta, pateikiame pokalbius, informaciją ir paliekame žiūrovą mąstyti ir jausti. Naudojama nemažai medžiagos, filmuotos mūsų telefonais, tai suteikia asmenišką aspektą, intymesnį priėjimą prie temos.
Ar galima sakyti, kad šį pasirodymą kuria tik du žmonės: Jūs vykote į salą, kūrėte dramaturgiją, patys filmavote, patys pasirodote scenoje. Gal kūrėte ir scenografiją bei muziką?
Dirbome su vienu dramaturgu, o be jo, taip, kūrėjai esame tik aš ir Silke. Tai buvo labai intymus kūrybinis procesas, muzika, scenografija – taip pat mūsų. Na, turime techninę pagalbą, kuri padeda realizuoti sumanymus, bet kūryba, meniniai pasirinkimai – mūsų.
Kitas spektaklis, kuris bus rodomas Vilniuje festivalyje „Sirenos“, yra „Out of the Blue“. Ar galite papasakoti apie šį kūrinį?
Kaip minėjau visos trilogijos dalys susijusios. Pirmoji buvo apie kasinėjimus, antroji apie kasinėjimų pasekmes, o ši nuvedė prie trečiosios, nes Nauru buvo pirmoji sala pasaulyje paprašiusi leidimo tyrinėti giliavandenę kasybą. Susidomėjome ta tema ir sužinojome, kad šiuo metu vandenyno dugno kasinėti negalima, bet leidžiama daryti bandymus. Bet kuri šalis gali kreiptis dėl tam tikros zonos okeane tarp Meksikos ir Havajų. Paaiškėjo, kad mūsų šalis, Belgija, šiuo metu yra giliavandenės kasybos priekyje, jie gavo leidimą tyrinėti teritoriją dvigubai didesnę už pačią šalį. Yra tokia kompanija DEME-GRS, jie turi pažangiausias technologijas. 2021 pavasarį ruošėsi pirmajam apskritai bandymui Ramiajame vandenyne su didžiausiu iki šiol pagamintu robotu, skirtu tyrinėti vandenynų dugne esantiems ištekliams, naudingosioms iškasenoms. Jo dydis prilygsta namui.
Sužinojome, kad vykdant bandymus keturių kilometrų gylyje prie tos kompanijos laivo bus ir mokslininkų (biologų, marinistų ir kitų specialistų) laivas, kurie tirs to roboto poveikį vandenyno gelmių ekosistemai. O vėliau sužinojome, kad bus ir trečiasis laivas – „Green peace“ aktyvistų, protestuojančių prieš giliavandenę kasybą ir skleidžiančių žinią apie tai, kas vyksta, nes nedaug kas tai žino.
Į tuos tyrimus investuojama labai daug pinigų ir viskas labai arti to, kad taptų tikra. Testai gali privesti prie tikrų kasinėjimų, bet apie tai beveik niekas nežino, nes tai vyksta labai atokiose vietose vandenyno vidury ir labai giliai po vandeniu.
Ką jie nori rasti?
Paradoksalu, bet jie tikina, jog tai susiję su žaliuoju kursu. Keturis kilometrus žemiau vandenyno dugno yra tokios uolienos gausios metalų: nikelio, kobalto, vario ir mangano, kurie naudojami baterijų gamyboje. Bandymus vandenyno dugne atliekančios įmonės sako, kad šių medžiagų reikia elektriniams automobiliams, vėjo malūnams ir pan. ir kad tai galėtų paspartinti žaliąjį perėjimą. Tai jiems naudingas naratyvas.
Yra ir daugiau paradoksų. Spektaklis rodo, kaip mes su Silke sėdime namuose ir kalbamės su tais trimis veikėjais pasitelkę nuotolinio bendravimo priemones. Tris mėnesius būdami Belgijoje bendravome su jais, esančiais Ramiojo vandenyno bangose, ten nelengva pagauti internetą, reikia jungtis per satelitą. Pokalbiai buvo individualūs, bet jie klausinėdavo vieni apie kitus. Ir per tuos pokalbius man įdomiausia buvo mokslininkų situacija. Pajutome, kad dėl šių bandymų mokslininkai turi galimybę tyrinėti vandenyno gelmes, ekosistemas, bakterijas ir pan. Kitu atveju tai būtų per brangu. Tačiau tyrinėdami giliavandenę jūrą, jie atveria kelią teisės aktams, kuriais būtų įteisinta giliavandenė kasyba, sunaikinsianti būtent tai, ką jie tyrinėja. Vėlgi susiduriame su paradoksu.
Jūsų spektakliai labai daug gastroliuoja, dažnai rodomi užsienyje. Ar skiriasi publika skirtingose šalyse, ar yra tokių, kurie jūsų pateikiamą informaciją vertina skeptiškai?
Manau, žmonės, manantys, kad ekologinė katastrofa yra pramanai, nelabai vaikšto į tokius spektaklius, todėl atsakyti sunku. Tai taip pat didelis klausimas kultūros sektoriui, bet jau visai kita diskusija. O atsakant į klausimą – tiems, kurie ateina, gvildenamos temos rūpi, jiems kyla įvairios emocijos: pyktis, pasimetimas, noras kažką daryti, bet nežinojimas ką ar kaip daryti. Aišku, tokius jausmus išgyvename ir mes su Silke. Tai atskleidžiama spektaklyje „Out of the Blue“. Tą rodo ir pavadinimas, kuris suponuoja, kad mes stengiamės ištrūkti iš liūdesio, iš depresijos (nes angliškai blue reiškia ne tik spalvą, bet ir liūdesį), siekdami pakeisti ją aktyvesne emocija.
Kokią pasaulio ateitį matote Jūs pats?
Bijau, kad beveik nekyla abejonių, kad žmonija – jei ji ir toliau elgiasi taip, kaip dabar, tik išeikvoja planetą ir stumia ją link pražūties. Visgi manau, kad globaliomis pastangomis galime tai pakeisti. Tai turi būti bendra pasaulinė diskusija, aprėpianti ir istoriją. Kas atsakingas už didžiausią teršimą? Dažnai tai yra kolonizatoriai, kurie išnaudojo kitas šalis. Tai labai sudėtinga, bet labai svarbi diskusija. Reikia prie jos prieiti neišsisukinėjant, nebandant pabėgti. Klimatui taip pat labai svarbus dekolonijinis požiūris, nes kitaip pokyčių nebus. Trumpai tariant, kadangi tai tokia didelė problema lengvo sprendimo nebus. Tai pareikalaus daug pastangų iš visų ir nereikia to bijoti. Tai padaroma, bet daryti reikia greitai.
Kitame kūrinyje kūrėjai supažindina su kone slaptu verslininkų siekiu kasinėti vandenynų gelmes ir traukti iš jų vertingąsias iškasenas. Nors kol kas tai įstatymiškai dar nelegalu, bet žvalgymai jau vyksta, ir labai greitai povandeninis pasaulis gali susidurti su didžiuliais gelmes rausiančiais robotais (spektaklis „Out of the Blue“, prodiuseris – Campo, Belgija).
Šios temos nuoširdžiai rūpi tiek Silkei, tiek Hannes, ir tarptautinis festivalis „Sirenos“, kurio šiųmetė tema yra „Erdvė“, atrodo tiesiog negalėjo neįtraukti šio kūrybinio dueto į programą – juk planeta yra bendra žmonijos erdvė, už kurią atsakome visi, nepriklausomai, kuriame pasaulio krašte gyventume. Hannesas Dereere’as Aušrai Pociūtei pasakoja apie į Vilnių atvežamus spektaklius ir jų kūrimo aplinkybes.
Jūs abu baigėte menų studijas: Silke dramaturgiją, Jūs – teatro mokslus, bet panašu, kad abu jus sieja ne vien tai. Tvarumas, gamtos apsauga, rūpestis mūsų planetos ateitimi yra aktualūs jums abiem. Taigi kas jus sujungė pirmiau: panašūs mokslai, menas ar tvarumo temos?
Abu dalykai buvo kartu. Menas buvo terpė, kurioje atradome save ir vienas kitą. Pradėjome drauge dirbti ir veikti viešame diskurse. Temos kyla iš tų pačių interesų ir susirūpinimo. Per bendrą darbą, kurdami menines praktikas, vystėme rūpimas temas.
Kaip susipažinote?
Silke studijavo dramaturgiją Gente, aš ten pat gilinausi į teatro mokslus, turėjome bendrų draugų, kurie pasiūlė susitikti, nes manė, kad galime sutarti. Taip ir buvo – iškart pradėjome dirbti kartu. Pirmiausiai prie Silkes baigiamojo darbo, po to buvo dar keletas projektų, daugiausiai susijusių su konkrečia vieta (angl. site specific). Taip mūsų kūryboje atsidaro dokumentika, ji persismelkė į visą mūsų kūrybą. Manome, kad tai atspindi, kas mes esame. Mums abiems patinka klausyti kitų žmonių istorijų, išgirsti skirtingus požiūrius, bandyti juos suprasti.
Dabar labiausiai žinomi esate dėl savo trilogijos, kurios dvi dalis parodysite ir Lietuvoje. Kaip ji atsirado? Ar iš pradžių turėjote sumanymą daryti tris dalis?
Iš pradžių neplanavome daryti trilogijos, net ir neplanavome kurti spektaklio apie kasinėjimus, bet Silke užaugo netoli kasyklų Brazilijoje, o 2015 m. ten nutiko didelė nelaimė, tai patraukė mūsų dėmesį. Kai sukūrėme spektaklį „Mining Stories“, supratome, kad pasaulinės ekologijos, ekonomikos, kolonizacijos ir socialinės lygybės problemos buvo susijusios su kasyba ir išteklių gavyba, todėl nusprendėme kurti antrą dalį, o tada trečiąją.
Antroji dalis – spektaklis „Pleasant Island“ parodo mažą Nauru salą ir atskleidžia daug labai įdomių faktų. Tai tarsi sumažintas ir pagreitintas vartojimo nualinto pasaulio paveikslas, drastiška iliustracija, rodanti, kas gali nutikti ir didiesiems žemynams. Kaip atradote tą salą? Ar buvo sunku ten patekti?
Nauru istoriją buvome girdėję. Tai, kaip ir sakote, yra tarsi mikrokosmosas, kur daug dalykų, vykstančių globaliai, susitinka labai mažu masteliu, todėl tampa daug akivaizdesni. Pabandėme gauti vizą, neturėdami daug vilčių, nes tada buvo itin griežta žiniasklaidos cenzūra. Supratome, kad prašydami žurnalistinės vizos, jos tikrai negausime.
Kodėl buvote taip įsitikinę?
Na, papasakosiu šiek tiek plačiau. Nauru yra maža Ramiojo vandenyno salelė (4 km pločio ir 5 km ilgio). Kaip ir daugelis Ramiojo vandenyno salų ji buvo kolonizuota. Pirmiausiai Vokietijos, po to Didžiosios Britanijos, tautų sandraugos. Kai ją valdė britai ir australai, saloje prasidėjo kasinėjimai. Salos centras gausus fosfatų, kolonizatoriai sugalvojo jį pardavinėti kaip trąšą Australijos ir Didžiosios Britanijos laukams.
Iki Nauru nepriklausomybės, kuri buvo 1968 m., kolonizatoriai iškasė beveik 80 procentų fosfato. Nauru čiabuviai nebeturėjo žemės užsiauginti daržovėms, vaisiams. Neturėjo ir pinigų, kad nusipirktų maisto iš kitų šalių. Tačiau po nepriklausomybės, jie nusprendė toliau tęsti kasinėjimus ir užsidirbti iš likusių 20 procentų fosfatų. Staiga pradėję kasti tas žaliavas jie tapo turtingiausia šalimi skaičiuojant BVP žmogui (nes buvo nedaug gyventojų, gal kokie 4-5 tūkst., dabar jų yra apie 10 tūkst.). Turtingasis periodas irgi greitai baigėsi, nes buvo korupcijos, užsienio investuotojai pasinaudojo vietiniais, tad vėl viskas nuskurdo, jie neturėjo pinigų maistui, gyveno iš kitų šalių paramos.
Tada Nauru gyventojai sulaukė australų pasiūlymo – priimti pabėgėlius ir prieglobsčio ieškotojus už tai gaunant pinigų, todėl ir žiniasklaidos nenorėjo įsileisti.
Taigi, grįžtant prie temos, mes kreipėmės dėl turistinės vizos ir atvirai papasakojome apie savo tikslus. Pasakėme, kad esame iš teatro, kad domimės kasybos istorija, kad norime kalbėtis su vietos žmonėmis ir būsime ten visą mėnesį. Manau, tai mus išskyrė ir dėl to buvome įleisti. Kiti atvykdavo vienai dienai ir darydavo pasalūniškus reportažus apie sulaikymo centrus, pabėgėlius ir pan.
Procesas užtruko, bet mums pavyko. Kažkas sakė, kad net visa nedidelės salos valdžia sprendė, ar mus įsileisti. Ta viešnagė buvo keista, įdomi, mus pakeitusi patirtis. Ir tai nėra istorija apie vieną salą, tai atspindi viso pasaulio tendencijas, kurios vyksta visur pasaulyje ir su kuriomis galima susitapatinti. Manome, kad žmonės žiūrėdami spektaklį pajus geopolitinį kontekstą.
Gal galite papasakoti, kaip ta sala atrodo? Man teko pamatyti vieno keliautojo iš Lietuvos vaizdo įrašus, vaizdai tikrai neeiliniai: apleistos vietos, nenaudojami automobiliai, dar skaičiau, kad salos gyventojai kenčia dėl viršsvorio, nes turtingojo periodo laikais žmonės tiesiog neturėjo kur dėti pinigų, užsisakinėjo labai daug maisto.
Na, tos interneto istorijos dažnai perdėtos. Dabar viršsvorio problemų nebėra. Priešingai – ten labai populiarus svorių kilnojimas. Bet kalbant apie tai, kaip atrodo sala, tai visi gyvena jos pakraščiuose, pajūryje. Jos vidurys, tarsi išdarinėtas, ten senovinės kasyklos, tiksliau jų liekanos, matosi tik uolos ir dulkės. Ten niekas negyvena, neina užsiimti žemdirbyste, nieko auginti. Na būtų galima, bet reikia labai daug pastangų. O pabėgėlių centrai taip pat yra salos viduryje, tarp tų griuvėsių. Vieniems, kurie įkalinti saloje, ten yra pragaras, kitiems – gimtinė ir miela vieta gyventi. Tiesa kaip visada kažkur per vidurį.
Ką šiuo spektakliu norite pasakyti žiūrovams?
Norime kelti susirūpinimą senkančiais ištekliais ir parodyti, kaip daug šalių pasaulyje yra susijusios per bendrą istoriją, parodyti, kaip resursai keliauja per Žemės rutulį. Daug dalykų, kurie vyksta pasaulyje globaliai, yra sudėtingi ir tiršti, per mažos Nauru salos pavyzdį tampa lengviau užčiuopiami ir suprasti juos kur kas lengviau. Bet visais savo kūriniais nesiekiame būti labai švietėjiški ar pamokantys, piršti savo nuomonės, sakyti, kaip derėtų elgtis. Tiesiog parodome, kas vyksta, pateikiame pokalbius, informaciją ir paliekame žiūrovą mąstyti ir jausti. Naudojama nemažai medžiagos, filmuotos mūsų telefonais, tai suteikia asmenišką aspektą, intymesnį priėjimą prie temos.
Ar galima sakyti, kad šį pasirodymą kuria tik du žmonės: Jūs vykote į salą, kūrėte dramaturgiją, patys filmavote, patys pasirodote scenoje. Gal kūrėte ir scenografiją bei muziką?
Dirbome su vienu dramaturgu, o be jo, taip, kūrėjai esame tik aš ir Silke. Tai buvo labai intymus kūrybinis procesas, muzika, scenografija – taip pat mūsų. Na, turime techninę pagalbą, kuri padeda realizuoti sumanymus, bet kūryba, meniniai pasirinkimai – mūsų.
Kitas spektaklis, kuris bus rodomas Vilniuje festivalyje „Sirenos“, yra „Out of the Blue“. Ar galite papasakoti apie šį kūrinį?
Kaip minėjau visos trilogijos dalys susijusios. Pirmoji buvo apie kasinėjimus, antroji apie kasinėjimų pasekmes, o ši nuvedė prie trečiosios, nes Nauru buvo pirmoji sala pasaulyje paprašiusi leidimo tyrinėti giliavandenę kasybą. Susidomėjome ta tema ir sužinojome, kad šiuo metu vandenyno dugno kasinėti negalima, bet leidžiama daryti bandymus. Bet kuri šalis gali kreiptis dėl tam tikros zonos okeane tarp Meksikos ir Havajų. Paaiškėjo, kad mūsų šalis, Belgija, šiuo metu yra giliavandenės kasybos priekyje, jie gavo leidimą tyrinėti teritoriją dvigubai didesnę už pačią šalį. Yra tokia kompanija DEME-GRS, jie turi pažangiausias technologijas. 2021 pavasarį ruošėsi pirmajam apskritai bandymui Ramiajame vandenyne su didžiausiu iki šiol pagamintu robotu, skirtu tyrinėti vandenynų dugne esantiems ištekliams, naudingosioms iškasenoms. Jo dydis prilygsta namui.
Sužinojome, kad vykdant bandymus keturių kilometrų gylyje prie tos kompanijos laivo bus ir mokslininkų (biologų, marinistų ir kitų specialistų) laivas, kurie tirs to roboto poveikį vandenyno gelmių ekosistemai. O vėliau sužinojome, kad bus ir trečiasis laivas – „Green peace“ aktyvistų, protestuojančių prieš giliavandenę kasybą ir skleidžiančių žinią apie tai, kas vyksta, nes nedaug kas tai žino.
Į tuos tyrimus investuojama labai daug pinigų ir viskas labai arti to, kad taptų tikra. Testai gali privesti prie tikrų kasinėjimų, bet apie tai beveik niekas nežino, nes tai vyksta labai atokiose vietose vandenyno vidury ir labai giliai po vandeniu.
Ką jie nori rasti?
Paradoksalu, bet jie tikina, jog tai susiję su žaliuoju kursu. Keturis kilometrus žemiau vandenyno dugno yra tokios uolienos gausios metalų: nikelio, kobalto, vario ir mangano, kurie naudojami baterijų gamyboje. Bandymus vandenyno dugne atliekančios įmonės sako, kad šių medžiagų reikia elektriniams automobiliams, vėjo malūnams ir pan. ir kad tai galėtų paspartinti žaliąjį perėjimą. Tai jiems naudingas naratyvas.
Yra ir daugiau paradoksų. Spektaklis rodo, kaip mes su Silke sėdime namuose ir kalbamės su tais trimis veikėjais pasitelkę nuotolinio bendravimo priemones. Tris mėnesius būdami Belgijoje bendravome su jais, esančiais Ramiojo vandenyno bangose, ten nelengva pagauti internetą, reikia jungtis per satelitą. Pokalbiai buvo individualūs, bet jie klausinėdavo vieni apie kitus. Ir per tuos pokalbius man įdomiausia buvo mokslininkų situacija. Pajutome, kad dėl šių bandymų mokslininkai turi galimybę tyrinėti vandenyno gelmes, ekosistemas, bakterijas ir pan. Kitu atveju tai būtų per brangu. Tačiau tyrinėdami giliavandenę jūrą, jie atveria kelią teisės aktams, kuriais būtų įteisinta giliavandenė kasyba, sunaikinsianti būtent tai, ką jie tyrinėja. Vėlgi susiduriame su paradoksu.
Jūsų spektakliai labai daug gastroliuoja, dažnai rodomi užsienyje. Ar skiriasi publika skirtingose šalyse, ar yra tokių, kurie jūsų pateikiamą informaciją vertina skeptiškai?
Manau, žmonės, manantys, kad ekologinė katastrofa yra pramanai, nelabai vaikšto į tokius spektaklius, todėl atsakyti sunku. Tai taip pat didelis klausimas kultūros sektoriui, bet jau visai kita diskusija. O atsakant į klausimą – tiems, kurie ateina, gvildenamos temos rūpi, jiems kyla įvairios emocijos: pyktis, pasimetimas, noras kažką daryti, bet nežinojimas ką ar kaip daryti. Aišku, tokius jausmus išgyvename ir mes su Silke. Tai atskleidžiama spektaklyje „Out of the Blue“. Tą rodo ir pavadinimas, kuris suponuoja, kad mes stengiamės ištrūkti iš liūdesio, iš depresijos (nes angliškai blue reiškia ne tik spalvą, bet ir liūdesį), siekdami pakeisti ją aktyvesne emocija.
Kokią pasaulio ateitį matote Jūs pats?
Bijau, kad beveik nekyla abejonių, kad žmonija – jei ji ir toliau elgiasi taip, kaip dabar, tik išeikvoja planetą ir stumia ją link pražūties. Visgi manau, kad globaliomis pastangomis galime tai pakeisti. Tai turi būti bendra pasaulinė diskusija, aprėpianti ir istoriją. Kas atsakingas už didžiausią teršimą? Dažnai tai yra kolonizatoriai, kurie išnaudojo kitas šalis. Tai labai sudėtinga, bet labai svarbi diskusija. Reikia prie jos prieiti neišsisukinėjant, nebandant pabėgti. Klimatui taip pat labai svarbus dekolonijinis požiūris, nes kitaip pokyčių nebus. Trumpai tariant, kadangi tai tokia didelė problema lengvo sprendimo nebus. Tai pareikalaus daug pastangų iš visų ir nereikia to bijoti. Tai padaroma, bet daryti reikia greitai.
Paieška nedavė rezultatų